Lietuvos totorių materialinis paveldas


Įvadas. Materialinis paveldas. Gyvenvietės. Drabužiai. Kulinarija. Mečetės. Muziejus. Išvados. Šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas. Priedai.


Dažnam lietuviui totorių bendruomenė vis dar atrodo tolima ir paslaptinga, kartais net gąsdinanti, kaip ir visas musulmoniškas pasaulis. Todėl nusprendžiau iš arčiau pažvelgti į šią etninę mažumą, su ja artimiau susipažinti, aptarti jos istoriją bei palikimą. Mano tikslas – išsiaiškinti, koks yra Lietuvos totorių paveldas mūsų krašte, kas jį sudaro, ar jis pakankamai gausus, vertingas, unikalus ir, galiausiai, įdomus plačiajai auditorijai.

Kadangi iki šiol neturime išsamios lietuvių kalba parašytos knygos apie totorių paveldą, kuri padėtų susipažinti su šia maža, bet taip giliai į Lietuvos žemę įaugusia tauta, tad tyrinėjant Lietuvos totorių dvasinį bei materialinį paveldą teko vartyti įvairius veikalus apie LDK, Lietuvos etnines mažumas ir kitas knygas, skaičiau internete esančius straipsnius, kuriuose galėjo būti informacijos apie totorius. Aišku, radau kelias ir specialiai totorių temai skirtas knygas. Daugiausiai rėmiausi Stanislovo Kričinskio veikalu „Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymai“, nes ši knyga yra laikoma išsamiu ir neišsenkančiu istorikų tiurkologų įkvėpimo šaltiniu.

Į Lietuvos teritoriją atvykę totoriai atsinešė savo religiją, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą, savąją materialinę kultūrą. Laikui bėgant, Lietuvos totoriai, prisitaikydami prie Lietuvoje suteiktų gyvenimo sąlygų bei ieškodami optimalių santykių su LDK visuomene, suformavo savitą gyvenseną, orientuotą į tautiškumo, savų tradicijų ir religijos išlaikymą. Tai buvo aktuali problema, nes dalis totorių, ypač kilmingųjų šeimų gana anksti priėmė krikščionybę ir papildė LDK didikų ratą, asimiliavosi su vietiniais . Tačiau daugelis jų ir toliau didžiavosi savo kilme, nenutraukė ryšių su kitais totoriais, išlaikė savitus bruožus, kurie labai ryškiai atsispindėjo jų išskirtiniame ir lietuviams nebūdingame materialiniame pavelde, kurį dabar ir aptarsiu.

Didžiausias materialaus paveldo pavyzdys, kalbant tiesiogine prasme, yra totorių gyvenvietės, kurias dar ir dabar galima aplankyti. Šiuo metu įvairiose Lietuvos vietose gyvena apie 4000 totorių. Prie Vilniaus ir Trakų yra trys totorių gyvenvietės, kurias reikia pripažinti seniausiomis. Tai yra: Keturiasdešimt Totorių, Nemėžis bei Raižiai. Jų atsiradimas daugumoje šaltinių sietinas su didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu.

Keturiasdešimt Totorių (Vilniaus r.) – tai bajorkaimis, kurį įkūrė totoriai ir kuriame dar šiandien daug jų gyvena (iš 486 gyventojų 130 yra totoriai, 2005 metų duomenys ). Apie 1630 m. kaime buvo 42 totorių namai. Pasakojama, kad tai ir lėmė Keturiasdešimt Totorių kaimo pavadinimą . Apie šio kaimo pavadinimą yra ir kitokių legendų. Vienoje iš jų pasakojama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš žygio, pastebėjo sunkiai sužeistą narsų karį totorių. Už gerą tarnybą kunigaikštis dovanojo jam žemes, liepė vesti ir auginti sūnus, tokius pat narsius karius. Totorius vedė keturias žmonas, susilaukė keturiasdešimt sūnų ir įkūrė toje vietovėje Keturiasdešimt Totorių kaimą. Kitame padavime aiškinama, kad kaimą įkūrė keturi totorių kazokų rotmistrai - Sobol, Bajraš, Tyguš, Laškuc.

  • Microsoft Word 1631 KB
  • 2019 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (3503 žodžiai)
  • Universitetas
  • Gabrielius
  • Lietuvos totorių materialinis paveldas
    10 - 2 balsai (-ų)
Lietuvos totorių materialinis paveldas. (2019 m. Sausio 11 d.). https://www.mokslobaze.lt/lietuvos-totoriu-materialinis-paveldas.html Peržiūrėta 2019 m. Balandžio 23 d. 11:41
×
Nesuprantate kaip atlikti užduotį? Klauskite eksperto!