Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys


Įvadas. Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių istorija. Charakteristika. Eksterjeras. Avių šėrimas. Mitybos normos įvairių grupių avims. Veislinių avinų šėrimas. Ėriavedžių šėrimas. Atvestų ir nujunkytų ėriukų šėrimas. Avių šėrimas tvartiniu laikotarpiu. Avių laikymas. Avidės ir jų įrengimas. Avių laikymo higiena. Ėringų ir pirmavedžių avių priežiūra. Išvados. Informacijos šaltiniai.


Darbo tikslas. Sužinoti Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių mitybą ir laikymą.

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys nepasižymėjo dideliu produktyvumu. Nuo vienos avies galima buvo prikirpti 1-1.5 kg pilkos, rusvos, baltos ir juodos vilnos. Avių svoris yra apie 30-40 kg, gali atsivesti net po 2-3 ėriukus. Suaugę avinai sveria nuo 50 iki 70 kg, galima prikirpti 2-3 kg vilnos. Šios rūšies avių mėsa neriebi, bet ir skani.

Vasarą avinus reikėtų ganyti arba rišti atokiau nuo avių, tačiau laikyti juos tvarte ir šerti žole nepatartina. Net ganomiems geroje ganykloje dar reikėtų papildomai duoti po 0,5-0,6 kg koncentratų. Tvartiniu laikotarpiu avinams reikėtų duoti 2,0-2,5 kg šieno (35-40% davinio energetinės vertės), 1,5-2 kg sultingųjų pašarų (20-25% davinio energetinės vertės) ir 0,6-0,8 kg koncentratų (35-40% davinio energetinės vertės). Iš sultingųjų pašarų galima duoti siloso, runkelių, morkų.

Prieš 1-1,5 mėn. iki kergimo ir kergimo metu avinus reikia šerti dar gausiau, tačiau mažinti sultingųjų pašarų kiekį, o koncentratų duoti 1,0-1,5 kg. Be to, rekomenduotina daugiau šerti fosforingais pašarais, nes jie teigiamai veikia spermos susidarymą ir lytinį aktyvumą.

Ėriavedė – avytė po pirmojo apsiėriavimo (paprastai nuo 14-23 mėn.

amžiaus). Maisto medžiagų reikmė tuo metu priklauso nuo svorio, ėringumo laikotarpio, laktacijos periodo, atvestų ėriukų skaičiaus bei produktyvumo.

Žindukliu laikomas žindantis ėriavedę ėriukas nuo gimimo iki nujunkymo (1,5-4 mėn. amžiaus). Šiuo laikotarpiu nėra nustatyta aiški energijos norma, reikalinga ėriuko augimui. Dažniausiai yra nurodomos tik standartinės pašaro normos (žr. 2.4. lentelę).

Tvartiniu laikotarpiu avelės jau būna ėringos, ėriuojasi ir žindo ėriukus. Todėl tvartas turi būti sausas ir gerai pakreiktas, o pašarai – kokybiški. Negalima duoti purvinų, sušalusių, supuvusių, suplėkusių ar kitaip apgedusių pašarų. Avių garde visuomet turi būti laižomosios druskos ir vandens, kurio viena kailiniuotoji išgeria 5– 10 litrų per parą.

Europoje daugiausia statomos nedidelės, angaro tipo, lengvų konstrukcijų avidės. Jų statybai naudojamos plytos, keramzitbetonis, lengvieji gelžbetoniniai blokai ir mediena. Įprasti trijų tipų avių tvartai: atviro tipo trisienės pašiūrės, uždaro tipo gilaus kraiko tvartai ir uždaro tipo tvartai su grotelinėmis grindimis. Visi jie turi savų pranašumų ir trūkumų.

Šalti tvartai, pašiūrės yra pigūs, pakankamai komfortabilūs suaugusiems gyvuliams, bet juos prižiūrintiems žmonėms nėra tinkamos darbo sąlygos, be to, jei avys ėriuojasi žiemos mėnesiais, reikėtų įrengti pakankamai šiltas, atitvertas nuo vėjo sekcijas. Šiltuose gilaus kraiko tvartuose gyvuliai dažnai kenčia dėl per didelės kenksmingų dujų koncentracijos, o bandant išspręsti šią problemą, žiemos mėnesiais reikalinga automatinė mikroklimato parametrų palaikymo sistema. Šilti tvartai, kuriuose įrengtos grotelinės grindys ir mechanizuotas mėšlo šalinimas, padeda užtikrinti geresnę oro kokybę, bet yra brangūs, dėl to labai padidėja avienos savikaina, be to, sudėtingesnė visavertė patalpų dezinfekcija.

Paprastose, lengvų statybinių konstrukcijų avidėse šildymo bei ventiliacijos įrenginiai nebūtini.

  • Microsoft Word 185 KB
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • 17 puslapių (2946 žodžiai)
  • Kolegija
  • Žygimantas
  • Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys
    10 - 2 balsai (-ų)
Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. (2017 m. Sausio 03 d.). https://www.mokslobaze.lt/lietuvos-vietines-siurksciavilnes-avys.html Peržiūrėta 2020 m. Kovo 31 d. 15:06
×
24 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo