Maceinos studijos. Jobo drama

Jobo istorija yra labai paprasta. Bet tegu tik dievas atitrauktų savo ranką, ir jobas imtų piktžodžiauti jam į akis. Dievas, žinoma, nepatikėjo velnio žodžiams, tačiau sutiko jobą išmėginti. Jis atidavė jobo turtą į velnio rankas, ir šis jį sunaikino per keletą valandų. Jobas pasiliko plikas, kaip ir išeidamas iš motinos įsčios. Tačiau jis nepiktžodžiavo. Jis tiek tepasakė: viešpats davė, viešpats atėmė; tebūna palaimintas viešpaties vardas (1, 21).

Tačiau velnias nenusileido. Jis vėl grįžo pas dievą, vėl kartojo tas pačias abejones ir išsiderėjo iš dievo sutikimą šį sykį sunaikinti jobo kūną. Gavęs viešpaties leidimą, velnias apleido jobą bjauriausiomis votimis nuo kojų padų ligi viršugalvio. Negalėdamas dėl ligos pasilikti tarp žmonių, jis persikėlė į atmatų krūvą už savo miesto ir ten apsigyveno.

Jobo trys draugai, sužinoję apie jį ištikusias nelaimes, atvyko jo paguosti, ir, apsibarstę galvas pelenais, visą savaitę sėdėjo šalia nelaimingojo netardami nė žodžio. Po šios ilgos tylos jobas pakilo, atvėrė savo burną, prakeikė savo gimimo dieną ir pradėjo ilgą pokalbį su savo draugais, kuris išsivystė į aštrų ginčą. Jobo draugai norėjo atsakyti į klausimą, kodėl jis kenčia. Jie norėjo jam įrodyti, kad jo nelaimės ir kančios yra jo nuodėmių pasėka. Bet jobas negalėjo rasti savyje kaltės ir todėl nesutiko su savo guodėjų pažiūra. Po keletą kartų jis atsakinėjo į savo draugų kalbas, jas griaudamas ir kritikuodamas. Beveik visą jobo knygą, išskyrus įvadą ir pabaigą, kaip tik ir sudaro jobo ginčas su savo draugais, ginčas aitrus, nes tai yra nekalto žmogaus gynimasis.

įsibėgėjusį ir natūralios atomazgos nerandantį ginčą nutraukė pats dievas. Išgirdęs dievo balsą ir išklausęs visą ilgą jo kalbą, jobas apgailestavo savo norą šaukti viešpatį į teismą, atšaukė savo žodžius ir pažadėjo juos apgailėti. Dievas atleido jobui, papeikė jo draugus, nes jie kalbėję netiesą, išgydė jobą ir grąžino jam turto dvigubai tiek, kiek anksčiau buvo turėjęs. Po visų šių nelaimių jobas gyveno dar šimtą keturiasdešimt metų ir mirė prisisotinęs savo amžiumi. Toks yra jobo knygos suglaustas turinys.

Kokios prasmės turi jobo knyga? Daugelis ją laiko didaktine, vadinasi, turinčia paskirtį pamokyti žmones kantrumo, pasitikėjimo dievu, nuolankumo ir kitų jobo asmenyje besireiškiančių dorybių. Ne vienas taip pat šią knygą laiko istorine, vadinasi, turinčia tokio pat tikrumo, kaip mozės, karalių, ar makabiejų knygos.