Maironis. Eilėraščio Mano gimtinė interpretacija

Jis praturtino mūsų poeziją visuomeninėmis- patriotinėmis idėjomis, asmeniniu individo santykiu su savimi ir pasauliu, ištobulino poetinę kalbą, sukūrė įvairių poetinių žanrų.

Ypač populiarus jo kūryboje lyrinis eilėraštis ,,mano gimtinė . Pavadinimo prasmę praplečia eilėraščio vaizdai: gimtinė- tai Lietuva, jos upės, girios ir žmonės, broliai Lietuviai.

Pirmame posme įvardijama konkreti erdvė: ,,kur nemunas banguoja . Nemunas- Lietuvos simbolis. Čia poeto tėvynė, čia eilėraščio subjektas savas tarp vargstančių brolių. Anaforiškai kartojama nekonkreti laiko ir erdvės nuoroda ,,ten nukelia skaitytoją į praeities laikus, prisiminimus. O jie graudūs, liūdni: ,,močiutė užlingavo/ raudomis mane . Nuo konkrečios erdvės įvardijimo pereinama prie bendresnių gimtinės kraštovaizdžio elementų: ,,tarp kalnų lankų . Ir laikas nekonkretus, istorinės praeities: ,,nuo senų laikų .

Antras posmas atspindi daugiau asmeninius subjekto skausmus, išgyvenimus, perimtus iš artimųjų, brangių žmonių: ,,į krūtinę skausmą savo/ liejo nežinia .

Eilėraščio veikėjai: broliai vargdieniai, močiutė ir ,,aš‘, persiėmęs kantrių, ištvermingų savo tautiečių skausmu. Trečio posmo personifikuotas vaizdas nukelia skaitytoją į garbingą tautos praeitį, didingas girias, kurios mena laisvą Lietuvį, netikėjusį, ,,jog belaisviu bus .

Didingai praeičiai priešpastatoma niūri skaudi dabartis: ,,apleistos pilys griūva , verkia milžinų kapai.