Moralė kaip antinatūra

Būna metas, kai visos aistros yra absoliučiai lemtingos, kai jos savo tamsiu sunkiu prislegia savo auką,- o vėliau, daug vėliau jos susituokia su dvasia, įsidvasina . Kadaise dėl aistros kvailybės pačiai aistrai buvo paskelbtas karas: buvo prisiekta ją sunaikinti,- visi senovės moraliniai monstrai šiuo atveju vieningai sutaria, kad il faut tuer les passions . Garsiausia formulė yra naujajame testamente , tame kalno pamoksle, kur, tarp kitko, į viską žiūrima anaiptol ne i š   v i r š a u s. Pavyzdžiui, kalbant apie lytiškumo naudą, sakoma: jei tave piktina tavo akis, išlupk ją ; laimei, joks krikščionis nesilaiko šio priesako. S u n a i k i n t i aistras ir geidulius tik tam, kad išvengtume jų kvailybės ir nemalonių jų kvailybės padarinių, šiandien mums atrodo tik ryškiausia kvailybės atmaina. Mes nesistebime dantų gydytojais, kurie i š r a u n a dantis, kad jie neskaudėtų. Kita vertus, reikia pripažinti banalią tiesą, kad iš tos dirvos, kurioje išaugo krikščionybė, visai negali būti išrauta aistros į d v a s i n i m o sąvoka. Juk žinoma, kad ankstyvoji bažnyčia su inteligentais kovojo dvasios skurdžių labui: kaip iš jos buvo galima tikėtis inteligentiško karo su aistra? - bažnyčia kovoja su aistra, ją išpjaudama bet kuriuo požiūriu: jos praktika, jos gydymas yra k a s t r a t i z m a s. Ji niekada neklausia: kaip sudvasinamas, išgražinamas, sudievinamas koks nors geidulys? - visais laikais discipliną ji suprasdavo kaip sunaikinimą (juslumo, išdidumo, valdžios troškimo, godumo, kerštingumo).