Nedarbo lygis Lietuvoje 2004-2008 m. bei jo socialekonomines pasekmes
Nedarbas yra viena didžiausių regioninių problemų, ypač kaimiškuosiuose regionuose. Kadangi dauguma gyventojų mieste pagrindines savo pajamas gauna dirbdami biudžetinėse įstaigose, įmonėse ar organizacijose, o kaime- priesodybiniuose sklypuose, nedarbas paprastai susijęs su skurdu ir mažu atlygiu už darbą. Be abejonės, skurdo priežasčių yra gerokai daugiau. Nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas, tai viena sunkiausiai sprendžiamų ekonomikos problemų. Vis dėlto ekonomistai pasiekė svarbių rezultatų, ypač nagrinėdami nedarbo ir mažo atlygio už darbą probtarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Nedarbas yra tada, kai aktyviai darbo ieškantys žmonės negali jo rasti. Esant nedarbui, ištekliai nepanaudojami ir produkcijos negaunama. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga- tai visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai. Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose (pavyzdžiui, psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, kurioms nemokamas darbo užmokestis, pensininkai. , nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių verslo įmonėse ar įstaigose. Žmonės, kurie nei dirba, nei aktyviai ieško darbo, nepriskiriami darbo jėgai. Todėl šalies gyventojų skaičius nėra lygus darbo jėgai. Vaikams iki 14 metų amžiaus įstatymais draudžiama darbinė veikla, todėl ši grupė yra darbo jėgos potencialas.
Nedarbas yra didelis nuostolis pačiam žmogui ir visai valstybei, nes priverstinio nedarbo metu negrąžinamai prarandamas darbo laikas, griūva žmonių ateities planai ir viltys, o valstybei tai reiškia papildomas išlaidas bei didelius nepagamintos produkcijos nuostolius.
Masinis nedarbas niokoja ekonomiką. Visuomenė praranda prekes ir paslaugas, kurias galėtų pagaminti bedarbiai. O didelis bedarbystės lygis reiškia, kad dalis visuomenės netenka pajamų ir ši problema tampa ne tik pačių bedarbių, bet ir visos šalies problema. Bedarbystė turi skaudžias socialines pasekmes: mažėja žmonių, netekusių darbo, gyvenimo lygis, jie jaučiasi nereikalingais visuomenei, padaugėja ligos ir mirties atvejų, savižudybių, blogėja šalies kriminologinė situacija. Žmogus ilgą laiką nedirbdamas, praranda darbinę patirtį, dėl to vis mažėja galimybės susirasti darbą.
