Neoliberalizmas
Neoklasikine kryptimi šiuolaikinės politinės ekonomijos sistemoje vadinamos kembridžo (a. Maršalas), londono (v. S. Dževonsas, l. Robinsas, dž. Midas) ir čikagos (f. Naitas, h. Simonsas, m. Fridmanas) mokyklos, besiremiančios ribinio naudingumo bei gamybos veiksnių teorijomis. Šiai krypčiai taip pat priklauso vokiečių (v. Oikenas, l. Erhardas), prancūzų (z. Riuefas, g. Piru, m. Alė) ir austrų-amerikiečių (l. Myzas, f. Hajekas) ekonominio liberalizmo teoretikai.
Visų šių mokyklų atstovai atkakliai gina privatine nuosavybe pagrįstos laisvosios verslininkystės idėją. Jie teigia, kad tik ekonominio reguliavimo mechanizmas, pagrįstas stichine rinkos pasiūlos ir paklausos pusiausvyra (kintant kainoms) bei papildomas valstybės ūkinės politikos priemonėmis, gali išsaugoti privatinės iniciatyvos laisvę. Pastaroji laikoma esanti būtina bet kurio racionalaus ekonominio valdymo prielaida. Mat privatus ūkininkavimas ir neribota konkurencija, jų nuomone, yra svarbiausia ekonominio augimo ir pažangos jėga.
Skirtingai nuo keinsistinės krypties ekonomistų, kurių darbuose itin daug dėmesio skiriama visuomeninio produkto realizavimo sąlygoms, neoklasikinės krypties atstovai nagrinėja bendrus ekonominių išteklių ir produkcijos paskirstymo principus kapitalizmo sąlygomis. Neoklasikinės teorijos atstovai tiria augimo veiksnių (arba gamybos išteklių) proporcijas remdamiesi mikroekonomine kapitalistinės reprodukcijos analize (kai kurie iš jų — siekdami atsižvelgti į techninę pažangą).
šių pažiūrų šalininkai, kaip ir keinsizmo teoretikai, darbinės vertės teorijai priešpriešina teiginį, pagrįstą regimybe, kad pajamų dydį bei jų pasiskirstymą lemia gamybos veiksnių naudingumas.
Laisvosios konkurencijos sąlygomis šį naudingumą, esą, atspindi teisinga kaina, todėl rinkos mechanizmas turįs užtikrinti skirtingų visuomenės klasių interesų harmoniją. Tikrovėje vykstanti aštri klasių kova aiškinama neekonominiais veiksniais, profsąjungų tariamai užimama monopoline padėtimi darbo jėgos ekonominio liberalizmo doktrina atsirado formuojantis kapitalizmo gamybiniams santykiams ir siekiant buržuazijai pašalinti visus atgyvenusio feodalizmo suvaržymus tarp gamintojų bei prekiautojų neribotai konkurencijai plėtotis. Ekonominio liberalizmo esmę, jo šalininkų nuomone, išreiškė ,,laissez-faire (valstybės nesikišimo) principas.
