Neurofiziologijos pagrindų konspektas


Neurofiziologijos pagrindų konspektas Nervų sistemos tyrimų istorija ir paradigmos. Aprašymas. Kūno ir sielos santykio problema. Klasikiniai neurofiziologiniai metodai. Autonominė (vegetacinė) nervų sistema. Somatinė ir periferinė nervų sistemos. Neurono bei nervo struktūra ir funkcijos. Glijaus ląstelių struktūra ir funkcijos. Membraninis nervinių elementų potencialas. Nervinių elementų veikimo potencialas. Nervinio impulso plitimas. Komunikacija nervų sistemoje. Skonio recepcija ir nerviniai centrai. Nerviniai odos dariniai ir jų sandara. Neurologinės odos teorijos. Nerviniai skausmo malšinimo būdai. Propriorecepcija ir jos nerviniai centrai.


Archeologai kasinėdami senovines kapavietes randa kaukolių, kurių deformacija, kaip buvo nustatyta, yra ne smurtinė. Jau priešistoriniais laikais primityviais įrankiais buvo atliekamos neurochirurginės operacijos (trepanacija – kaukolės ar kaulo atvėrimo operacija) (beje, anestezija nebuvo taikoma). Kaukolės randamos su apgijusiais kraštais rodo operacijų sėkmingumą. Pirmykštis žmogus išimdavo susidariusius krešulius iš galvos, atsiradusius po sutrenkimų.

Šumero, Senovės Egipto, Kinijos (ir kitų civilizacijų) rašytiniai šaltiniai leidžia plačiau susipažinti su jau istorinių laikų žmogaus požiūriu į nervų sistemą, jos aiškinimu, vertinimu: protas ir intelektas buvo siejamas su nervų sistema, tiksliau – galvos smegenimis. Senovėje emocijos daugiausia sietos su širdimi (emocijų židiniu galvos smegenys pripažintos 19 a. pab.-20 a. pr.).

Pneumos (arba „gyvybinės dvasios“) paradigma, gyvavusi daugiau kaip 2000 metų. Ja remiasi religijos. Gyvybingumas, buvimas gyvu sieti ne su žmogaus kūnu, o su kažkuo, esančiu šalia jo. Pneuma – substancija, patenkanti į kūną iš aplinkos, oro, kvėpuojant. Kūnas tėra indas, o pneuma, patekusi į visus jo organus, jį atgaivina. Kvėpavimas – itin gyvybiškai svarbus procesas. Nekvėpuojant kūnas miršta.

(Antikos laikais) Hipokratas teigė, kad didesnė gyvenimo dvasios koncentracija yra galvoje. Kai joje susidaro per didelis slėgis, pneuma veržiasi laukan, atsiranda traukuliai, seilės. Viduramžiais epilepsijos priepuolis laikytas pneumos pertekliaus išsiveržimu. Epilepsija – tai ženklas valdyti, viena sąlygų norint tapti valdovu, tačiau tikriausiai epilepsijos priežastis buvo kraujomaiša. R. Descartes teigė, kad kūnas yra nešvarus, o galvos smegenys – tai tam tikras filtras, apvalantis pneumą (dvasią) nuo nešvankių, nedorų minčių, planų, troškimų.

Jau šios teorijos gyvavimo metu atrasti nervai – takai, kuriais teka pneuma (nors iš pradžių manyta, kad kraujas paskirsto pneumą). Dekartas išskyrė įvairius skilvelius (vidurinis, užpakalinis).

Lavenhikas atranda mikroskopą. Pradedama giliau žvelgti į smegenis. Išsiaiškinta, kad didelis elektros kiekis gali būti pavojingas gyvybei.

Sincitio (arba neuropilio) paradigma, vyravusi kelis šimtmečius, artima vaistininkams ir medikams. Pradedami naudoti įvairūs vaistai, net psichotropiniai. Nervų sistema laikyta indų sistema, kuria teka tam tikri skysčiai, turintys ryšį su asmenybe. Sincitio paradigmos pradininkas Dekartas manė, kad pojūčiai suvedami į smegenis, kur sudaro bendrą jutimą. Nervai imti skirstyti į juntamuosius ir motorinius.

Ekvipotencialių galimybių teorijos šalininkai manė, kad ką tik gimusio kūdikio smegenys – tuščios ir yra galimi įvairūs jų užpildymo variantai. Tad gyvenant, taikantis prie gyvenimo sąlygų, susiformuoja individuali NS. Žiūrint pro mikroskopą pamatyta daug įvairiausių siūlelių, vamzdelių, kuriais teka informacija. NS – ekvipotenciali – bet kas su bet kuo gali jungtis.

Sincitio paradigma stipri tuo, kad reiškiniai aiškinti racionaliai (nors ir neteisingai: jau įsčiose formuojasi individuali NS). Paradigmai daugiausiai problemų sukėlė mikroskopo atsiradimas – juo pradėti nervų tyrimai, tirti jų struktūriniai dariniai, atkreiptas dėmesys į jų ypatingą sudėtingumą.

Ši teorija išsilaikė neilgai, vos kelis šimtus metų (paskutinis šalininkas mirė 1954m.), nes apie 1920 m. Pradėjo sparčiai vystytis elektromechanika, o kartu atėjo ir neurofiziologija.

Neuroninė paradigma, atsiradusi apie 1900 m., įsigali po II pasaulinio karo. Ją suformulavo Ramón y Cajal, kalbėjęs apie nervinių galūnėlių laikiną susijungimą („protoplazminiai bučkiai“). Nervų vamzdeliuose mikroskopo pagalba rasti pertrūkiai – tai buvo priimta kaip esminis įrodymas, kad nervai skirti ne pneumos ar kokių skysčiu tekėjimui. Išaiškėjo, kad NS turi pertvaras; yra specialūs mechanizmai, tvarkantys informacijos srautus; pasirodė, kad galvos smegenys turi ritmus – elektroencefalogramą; atrastas pagrindinis elementas – neuronas. Esminiai jos tyrimai atlikti per paskutinius maždaug 30 – 40 metų. Net keliolika Nobelio premijos laureatų gavo apdovanojimus už darbus neurologijos srityje.

  • Microsoft Word 229 KB
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • 66 puslapiai (30354 žodžiai)
  • Universitetas
  • Ieva
  • Neurofiziologijos pagrindų konspektas
    10 - 2 balsai (-ų)
Neurofiziologijos pagrindų konspektas. (2017 m. Gruodžio 12 d.). https://www.mokslobaze.lt/neurofiziologijos-pagrindu-konspektas.html Peržiūrėta 2020 m. Liepos 15 d. 15:35
×
127 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo