Neuroglija



Neuroglija – plonas audinių sluoksnis, kuris paremia nervines skaidulas. Taip pat pagreitina impulsų perdavimą.
Pagrindiniai glijos ląstelių tipai skirstomi pagal kilmę, struktūrą, lokalizaciją ir funkcijas į centrinius gliocitus centriniai gliocitai (gliocyti centrales)- mažos ląstelės, kurios užpildo tarpus tarp nervinių ląstelių, paremia jas ir jų ataugas bei jungia centrinės nervų sistemos struktūrinius elementus į visumąastrocitai – žvaigždės pavidalo centrinės nervų sistemos ląstelės, priskiriamos neuroglijai – iš įvairių ląstelių sudarytam užpildui, gaubiančiam neuronus. Astrocitai yra didžiausios ir gausiausios neuroglijos ląstelės. Žvaigždės pavidalą astrocitams suteikia jų ataugėlės, kurios baigiasi praplatėjimais, vadinamais galinėmis pėdomis (angl. End – feet). Jais astrocitai sąveikauja su kraujagyslėmis ir neuronais. Išskirtinė astrocitų savybė, žymuo, leidžiantis atskirti juos nuo kitokių ląstelių, yra glijos skaidulinis rūgštinis baltymas (gfap, angl. Glial fibrillary acidic protein). Astrocituose ypač daug tarpinių gijų, sudarytų iš šio baltymo.
Ilgokai manyta, kad glija gana pasyvi smegenyse. Glijos ląstelės iš esmės buvo laikomos neuronų tarnais: juos maitinančiais, globojančiais ir, kai prireikia, tinkamai laidojančiais. Dabar pasirodo, jog tai greičiau lygiaverčiai partneriai. Kai kurios glijos ląstelės (astrocitai) gali susijungti į didelius tinklus. Neuronai tarpusavyje dažniausiai bendrauja per cheminius neurotransmiterius, o glijos ląstelės susikabina elektrinėmis jungtimis. Pačios elektrinės jungtys toli gražu nėra paprastos. Elektrinę jungtį sudaro molekulinis šulinukas, sudarytas iš dviejų šešiakampių žiedų – rentinių. Vienas žiedas įtvirtintas vieno astrocito membranoje, kitas – kito. Taigi du astrocitai sprendžia vos ne kosminių laivų sujungimo problemą, nes žiedai turi tiksliai tarpusavyje išsidėstyti. (ta astronautinė tematika tikrai labai tinka kalbant apie astrocitus. ) susijungimo metu žiedai susikabina, ir atsidaro aukšto laidumo tarpląstelinis kanalas, palengvinantis srūti srovėms tiesiai iš vienos ląstelės į kitą. Galbūt neverta nei minėti, kad tuos žiedus sudaro šešios specialaus baltymo (koneksino) molekulės.
Astrocitai tradiciškai skirstomi į du tipus – protoplazminius (angl. Protoplasmic) ir skaidulinius (angl. Fibrous) astrocitus. Protoplazminiai astrocitai paplitę smegenų pilkojoje medžiagoje. Jie turi šakotas ataugėles, trumpesnes ir storesnes nei skaiduliniai.