Palukanų norma
Natūralu, kad už kam nors suteiktą paslaugą yra įprasta atsilyginti, tuo yra paremti visi žmonijos mainai. Pinigai yra pagrindinė mainų priemonė šiame pasaulyje, tačiau mes nežinome, kokia bus pinigų perkamoji galia po kelerių metų, todėl yra reikalingas kažkoks saugiklis arba garantas, kad per tam tikrą laikotarpį dėl įvairių ekonominių pokyčių, mūsų pinigai nenuvertėtų.
Paanalizuokime pavyzdį, kai žmogus paskolina savo sukauptus pinigus kitam žmogui. Tokiu atveju, skolintojui tie pinigai nebeteikia jokios naudos, nes paskolintą laikotarpį jis jais pasinaudoti negali. Tarkime, ištikus ligai ar nelaimei, skolintojui gali prireikti paskolintų pinigų. Taigi panašu, jog skolintojui yra geriau sau pasilaikyti sukauptus pinigus nenumatytiems įvykiams, o ne skolinti santaupas kitiems. Atrodytų, nebėra jokio tikslo skolinti pinigus, bet kaip buvo minėta ankščiau, nuo seno yra įprasta už suteiktą paslaugą atsilyginti, šiuo atveju palūkanos yra šių mainų (paslaugos, kredito rizikos, paskolos) kaina. Tik kitaip negu visos kitos kainos, kredito kaina yra išreiškiama procentais (dažniausiai procentais per metus).
Nuo neatmenamų laikų yra priimta sakyti, kad laikas – pinigai, o palūkanos tokios pat svarbios kaip ir laikas. Galima būtų papildyti, kad palūknos ir laikas duoda pinigų. Šiame darbe bus apžvelgiama ir analizuojama palūkanų esmė, nagrinėjamas jų sudarymas ir palūkanas įtakojantys veiksniai. Tai bus atliekama pasitelkiant įvairių palūkanų normų tipų analizę, nagrinėjant veiksnius, veikiančius palūkanų norpalūkanų mokestis yra kilęs šumero ir egiptiečių kultūrose (apie 1500 m. Pr. Kr. ). Pirmą kartą palūkanų mokesčio sąvoka minima abraomo religiniuose raštuose. Hamurabio [1 hamurabis buvo šeštasis babilonijos dinastijos karalius, valdė apie 1792 - 1750 m. Pr. Kr. ] kodekse (1700 m. Pr. Kr. ) – tai vienas iš ankstyviausių įstatymų kodeksų, kuriame buvo ir pirmieji įstatymai, bandantys riboti palūkanas. Anuomet kiekviena paskola turėjo būti surašyta raštu ir viešai patvirtinta kurio nors valdžios pareigūno.
Atrodo visai pagrįsta ir teisinga manyti, kad žmonės turi mokėti už naudojimąsi svetimu turtu, tačiau senovėje palūkanų mokėjimas buvo laikomas nepateisinamu, romos katalikų bažnyčia viduramžiais netgi buvo uždraudusi lupikavimą, Už palūkanas skolinti pinigus. Tai buvo vadindama dvigubu mokėjimu – buvo mokama už patį daiktą ir dar už to daikto naudojimą. Kita vertus, tuo laikotarpiu toks požiuris nuvesdavo prie to, jog dažnas skolintojas tapdavo visišku pasiskolinusiojo viešpačiu.
