Pažinimo šaltinio problema

Iš ko atsiranda žinios? Nagrinėdami tiek būties, tiek dėsningumo problemą, tiek aiškindami kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Pasakymas pažinimo šaltinis yra perimtas iš mitologijos: mitologinei mąstysenai požiūris, kad iš stebuklingo šaltinio galima atsigerti skaidraus pažinimo vandens arba nuo pažinimo medžio nuraškyti uždraustą pažinimo vaisių, yra visiškai natūralus. Šaltinius mitologija mėgsta.

Žmogus mato jį supančius daiktus: augalus , gyvūnus, kitus žmones, upes ir kalnus, saulę ir žvaigždes. Stebėdamas juos, išmksta skirti vieną nuo kito, nustato jų savybes. Daugiausia informacijos apie pasaulį žmogus gauna regėjimo dėka. Stebėdamas daiktus ir reiškinius, žmogus naudojasi, aišku, ir kitomis juslėmis: lytėjimu nustato, ar kūnas, kurį jis mato, yra kietas ar minkštas, šiurkštus ar glotnus, karštas ar šaltas. Turėdamas klausą, jis girdi įvairiausius garsus, iš kurių sprendžia apie juos skleidžiančius gyvius ir gamtos reiškinius , suvokia kitų žmonių šneką. Uoslė ir skonis leidžia jam skirti gerą, tinkamą maistą nuo prasto, sugedusio. Pripažinus, kad pasaulio pažinime tokį dielį vaidmenį vaidina juslės, galima būtų tarti, kad pažinimo šaltinis yra jutimas, tai daiktų ir reiškinių savybių, organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas, bei suvokimas. Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais.

Pojūčiais ir suvokiniais, taip pat atmintyja išsaugota justinės kilmės informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis. Patirtis, be abejo, būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma žmogaus gyvybinė veikla. Patirtis teikia mums informaciją apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis. Bet ar ji yra pažinimo šaltinis?.