Platonas "Valstybė" 2


Geriausias sokrato mokinys platonas (428/427-348/347 m. Pr. M. E. ) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima sokratas. Ne išimtis ir valstybė.
Mes turim įsivaizduoti tamsią uolą, kurioje įkalinti žmonės negali net galvos pasukti. Jie visa laiką stebi sienas. Dėl mažos sklindančios švieselės, jie mato pagrobėlių šešėlius. Kadangi jie visą gyvenimą praleido uoloje, kaliniai mano, kad tie šešėliai yra tikrovė, be to aidą, kurį jie girdi, taip pat laiko tikru garsu (balsais). Tada, vieną dieną, vienas iš kalinių paleidžiamas į laisvę. Uolos tikrovė yra išblaškoma ir jis išvedamas į saulės šviesą, kuri akina nepripratusias akis. Trečia alegorijos dalis pasakoja, kaip pripratęs prie šviesos ir tikrovės, kalinys grąžinamas į kalėjimą. Ten jis vėl apanka, yra išjuokamas, savo relybėje gyvenančių kalinių.
Sekančioje, dekonstruktuotoje alegorijoje, sokratas informuoja savo nesuvokiančiam klausytojui, kad valstybės vadovas turi būti panašus į apsišvietųsį žmogų, kuris yra grąžinamas į kalėjimą, bet šį kartą savo noru, neprievarta, dėl iš to sekančios gerovės. Kai glaukonas pradeda prieštaraut, sokratas jį nuramina, aiškindamas, jog ši kelionė yra tik visų luomų pažinimas, kuris būtinas norint gerai ir visapusiškai vadovauti valstybei.
Po to seka išminties paieška, kuri iškels žmones iš tamsos į šviesą. Būtent mokslai turėtų užpildyti vadovų išmintį.
- Microsoft Word 7 KB
- 2012 m.
- 2 puslapiai (935 žodžiai)
- Universitetas
- Sofija
-