R. Praspaliauskienė „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“


R. Praspaliauskienė „Nereikalingi ir pavojingi XVIII a. Pabaigos – XIX a. Pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“. Recenzija. Knygos autorė Rima Praspaliauskienė – etnologė, istorijos mokslų daktarė. Pereinant prie dėstytmo, verta paminėti, jog struktūriškai autorė knygą „sulipdė“ klasikiniu metodu. Iš tiesų didžiają dalį elgetų sudarė miesto gyventojai, taipogi nemenkas procentas jau minėtų valstiečių.Tiesa, vadinti tiek keliautojus, tiek hipsterius valkatomis būtų ir neetiška, ir nepagarbu, todėl įvardinkime juos tiesiog kaip laisvamanius nuotykių ieškotojus.Paskutinė, tačiau pati pavojingiausia, nagrinėjama žmonių grupė buvo plėšikų gaujos. Jau iš pavadinimo matome. Apibendrinant.


Pereinant prie dėstytmo, verta paminėti, jog struktūriškai autorė knygą „sulipdė“ klasikiniu metodu – knygos pradžioje pristatoma įžanga bei pagrindinė mintis, o turinį sudaro trys skyriai, kurių kiekvienas skirtas atitinkamai elgetoms, valkatoms ir plėšikams. Elgetos – pirmoji marginalinės visuomenės grupė, aptariama knygoje. XIX a. Lietuva buvo religiningas kraštas. Religijos dėka, visuomenei buvo priimta, jog šelpti ir duoti elgetoms yra dorovės ženklas. Norint būti geru krikščioniu – privalai šelpti mažai turintį. Kadangi likusioje Europoje sklido švietėjų idėjos, imta vis garsiau kalbėti, jog elgetomis būtina pasirūpinta. To pasekoje Lietuvoje įkuriama Špitolių komisija, kurios pagrindinė užduotis surinkti duomenis apie konkrečioje vietovėje elgetaujančius ir tenai įsteigti atitinkamas prieglaudas. Į prieglaudas galėjo patekti tik tie, kurie buvo neįgalūs. Tuometis Vilnius atrodė kaip didelis savartynas. Ištisos gatvės buvo tiesiog nuklotos prašančiaisis. Ir kasmet jų vis daugėjo. Be Špitolių komisijos, mieste veikė daugybė įvairių draugijų, kurių tikslas taipogi globoti ir mažinti elgetaujančių skaičių. Viena iš garsiausių draugijų buvo Vilniaus labdarystės draugija, įkurta dar XIX a. pradžioje ir veikusi daugiau nei šimtą metų. Skirtingai nuo kitų veikiančių draugijų, šios tikslas buvo ne vien sutramtydi jau įsigalėjusį elgetavimą, bet daryti viską, kad tas elgetavimas sumažėtų. Duodama sriuba ir kitas maistas sutraukdavo šimtus prašančiųjų, tačiau palaipsniui imta atsirinkti, kas išmaldos nusipelnė, o kas jos neverti. Kaip ir dabar, taip ir tada vargetoms buvo suteikiamos pašalpos, nemokamas gyvenamasis plotas, o našlaičiai vaikai buvo globojami. Kitos, be labdarystės draugijos, buvo Gailestingumo draugija, Motinystės institutas, Joniškėlio ir Kriaunų draugijos. Iš esmės matome, jog tuomečiai elgetaujantys nebuvo paliekami likimo valiai, jais buvo aktyviai rūpinamasi ir globojama. Lietuva, jau būdama carinės Rusijos sudėtyje, žinoma, jog privalėjo laikytis Rusijos įstatymų. O jie draugė elgetauti. Griežčiausia bausmė už šį „žygdarbį“, buvo trys mėnesiai arešto. Kalbėdami apie priežastis, kurios priverčia pasirinkti tokį gyvenimo būdą, negalime teigti, jog tai atsirado vien iš tinginystės arba nemokėjimo gyventi. Tais laikais dažnai vyko ūkio krizės ir nederlius, pasikartojantys kas 3-4 metus. Tokie įvykiai sukeldavo badą ir skurdą, ko pasekoje vis didėjo prašančiųjų skaičius. Taipogi klaidinga manyti, jog išmaldos prašė tik valstiečiai.

Iš tiesų didžiają dalį elgetų sudarė miesto gyventojai, taipogi nemenkas procentas jau minėtų valstiečių. Nors ir keista, tačiau į elgetaujančių grupes įsiliedavo ir bajorai. Nors visuomenė ir šelpė varguolius, kartu juos labiausiai iš visų marginalinės visuomenės grupių toleravo. Elgetas buvo galima susirstyti į du tipus: tikruosius ir apsimetėlius. Tiek vienų, tiek kitų tikrai netrūko. Tikrus elgetas galėjai atpažinti iš sveikatos būklės, kadangi dažną kamavo fizinė ar protinė negalia. Kitas svarbus bruožas yra tas, jog didžiąją dalį tikrųjų elgetų sudarė senukai ar vaikai. Kalbant apie apsimetėlius, reikia pripažinti, jog elgetavo jie dėl savo gyvenimo būdo. Neretas elgeta šiuo amatu vertėsi kelis dešimtmečius, žinojo įvairias gudrybes bei triukus, kurie padėdavo iškaulyti kuo daugiau pinigų.

  • Microsoft Word 29 KB
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • 7 puslapiai (3079 žodžiai)
  • Universitetas
  • Vycka
  • R. Praspaliauskienė „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“
    10 - 3 balsai (-ų)
R. Praspaliauskienė „Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje“. (2017 m. Gruodžio 24 d.). https://www.mokslobaze.lt/r-praspaliauskiene-nereikalingi-ir-pavojingi-xviii-a-pabaigos-xix-a-pirmosios-puses-elgetos-valkatos-ir-plesikai-lietuvoje.html Peržiūrėta 2018 m. Lapkričio 15 d. 20:36
×