Religija konspektas


Pristatykite šias sąvokas Dievas , panteizmas , tikėjimas , pranašas , fetišizmas. Pristatykite šias sąvokas dievai , teizmas , antgamtiškumas , teologija , mitai. Dievai –. Teologija – „. Pristatykite šias sąvokas monoteizmas , antropomorfizmas , malda ir apeigos , mistika , Naujieji religiniai judėjimai ir sektos. Malda ir apeigos. Naujieji religiniai judėjimai –. Pristatykite šias sąvokas politeizmas , šventybės ir profaniškumo skirtis , Apvaizda , demonai , ekumenizmas. Politeizmas –. Šventybės ir profaniškumo skirtis –. Pristatykite šias sąvokas ateizmas ir agnosticizmas , Apreiškimas , transcendencija , magija , natūralioji religija. Neautentiška religinė patirtis. Istorinė religijos sąvokos apibrėžtis. Sąvokos „ Dievas “ problema religijos apibrėžime ir jos sprendimas. Sociologiniai religijos apibrėžimai ir jų nepakankamumas. . Otto religijos apibrėžimas. „ Religija yra išgyventas susitikimas su šventybe ir atsakomoji šventybės paveikto žmogaus veikla “. Kolektyvistinės genties , valstybės. ir individualistinės religijos. „ Aukštesnės “ ir „ žemesnės “. Klasifikacija pagal rases. „ Garbinančios tikrą Dievą “ ir „ nepažįstančios tikro Dievo “ religijos. „ koncentrinių ratų “. Universalios religijos galimybė. Trys hipotezės. Įvertinkite atskiros religijos pretenziją tapti universalia religija. Pirmykštės universalios religijos hipotezė. Latentinės universalios religijos hipotezė. Universalios religijos sukūrimo galimybės hipotezė. Atskiros religijos pretenzija į universalumą. Religija kaip komunikacijos sistema. Religinių bendruomenių tipai.


Dievas – aukščiausioji būtis. Didžioji problema, susijusi su šia sąvoka, yra bandymai „uždaryti“ Dievą, begalinę būtį, į baigtinius žmogiškus konceptus ar net primityvius įvaizdžius. Taigi, vartojant šią sąvoką, reikia skirti, kada ji vartojama autentiška prasme, o kada – kaip tam tikras uždaras konceptas.

Panteizmas – doktrina, teigianti, kad Dievas sutampa su pasauliu. Dievas pasaulio nesukūrė ir nėra nieko dieviško anapus pasaulio.

Tikėjimas – tai 1) vidinis žmogaus aktas, išreiškiantis atsidavimą tam, ko juslės neapčiuopia, bet kas ateina per religinę patirtį; 2) Apreiškimo priėmimas ir gyvenimas juo.

Pranašas – ypatingą statusą trinti religinė asmenybė, per kurią žmonėms yra duodamas dieviškasis Apreiškimas (žydų pranašai, Jėzus Kristus, Mahometas...). Taip pat – tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Dievo oficialiai įgaliotas aiškinti jau duotą Apreiškimą.

Perkeltine prasme pranašu galime vadinti ir poetą, ir mąstytoją, ir menininką ar šiaip socialinį veikėją, jeigu jų darbai liudija kažką ypatingo, tarsi dieviško (pvz. Mahatma Gandis, Motina Teresė).

Dievai – kai kurios religijos išpažįsta dievų gausybę. Ypač tai būdinga senosioms religijoms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad kai kurios religijos (pvz. induizmas) dievais vadina tam tikras dieviškas apraiškas, todėl šios sąvokos vartojimas čia turi perkeltinę prasmę.

Teizmas – bendras tikėjimo Dievu ar dievais apibūdinimas. Teizmas – tai doktrina, teigianti, kad visata turi santykį su dievybe. Šis santykis dažniausiai aiškinamas kaip dieviškas visatos pažinimas ir valdymas. Teizmas yra bendras apibūdinimas, einantis anapus konkrečių religinių mokymų. Konkrečios religijos yra atskiri teizmo įforminimai.

Antgamtiškumas – aukštesnė (dieviškoji) tvarka, esanti virš gamtos, virš prigimties, virš moksliniais metodais nustatomų dėsnių, virš natūralaus proto galimybių. Kartais ši tvarka įsiterpia į natūralią tvarką – tuomet turime malonės, mistikos ar net stebuklų atvejus. Daugelis teologų tokius įsiterpimus laiko dieviškąja priemone pataisyti natūralią tvarką arba praplėsti jos galimybes, pakelti ją į aukštesnį lygmenį.

1) Natūralioji teologija: tai, ką mes apie Dievą galime pasakyti, remdamiesi tik mūsų protu, be Apreiškimo (kartais dar vadinama filosofine teologija arba racionaliąja teologija);

2) Apreiškimo teologija: doktrina, kuri remdamasi žmogaus protu aiškina Apreiškimą.

Mitai – antikinių laikų pasakojimai apie dievų gyvenimą. Jie yra esminis antikinių visuomenių organizavimosi elementas.

Malda ir apeigos. Malda – tai žmogaus kreipimasis į dievybę arba dievybės klausymas, kitaip tariant – pokalbis su Dievu arba sąmoningo santykio su Juo palaikymas. Gali būti prašomoji, dėkojamoji, garbinamoji malda arba tiesiog meditacija, kontempliacija. Kultas ir apeigos – tai bendruomeninis tikinčiųjų maldos aktas, padedantis išlaikyti bendruomenės organizaciją.

Mistika – ypatingi, žmogaus ar bendruomenės viduje vykstantys dvasiniai procesai, inspiruoti bei vedami paties Dievo ir pranokstantys racionalią žmogaus (bendruomenės) kontrolę. Kartais išorėje jie reiškiasi neįprastais reiškiniais, netgi „stebuklais“, tačiau ši išorinė raiška yra grynai antrinė, jos gali nebūti. Dažniausiai šie mistiniai procesai išorėje reiškiasi per ypatingai stiprią išmintį ir meilę.

Naujieji religiniai judėjimai – religiniai judėjimai, atsiradę nuo XIX a. vid.

Sekta – etimologiškai, tai atsiskyrusi bendruomenė. Tačiau tai pernelyg bendras apibrėžimas. Sekta reiktų laikyti religinį judėjimą, kuriam yra būdingas itin griežtas ideologinis uždarumas, vadovo svarbos akcentavimas, galintis eiti iki dieviškumo bruožų jam suteikimo (taigi reikalavimas besąlygiškai jam paklusti visose gyvenimo srityse), manipuliacija narių psichika.

  • Microsoft Word 44 KB
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • 9 puslapiai (6480 žodžiai)
  • Universitetas
  • Vesta
  • Religija konspektas
    10 - 1 balsai (-ų)
Religija konspektas. (2017 m. Lapkričio 18 d.). https://www.mokslobaze.lt/religija-konspektas.html Peržiūrėta 2018 m. Lapkričio 15 d. 07:56
×