Rytų filosofija ir etikos istorija

Pamatinės arijinės indijos filosofijos apibrėžsansara kaip mistinis- mitologinis būties ratas, jo ciklinis ( evoliucinis – involiucinis) pofilosofinėje – sanskritinėje – mąstymo tradicijoje (sanskritas –arijinė šventųjų vedų, kaip religinių tekstų,kalba), todėl ją atitinkančioje literatūroje žodis astika reiškia ir išreiškia priklausymą ,,vedų autoritetui , Priklausymą proarijinei indų filosofinio mąstymo tradicijai.

Nastika – priešingai, jos nepaisymą ar tam tikrą nenuoseklumą minėtųjų šventųjų vedų tekstmimansa ir sankja neigia dievo kaip pasaulio sukūrėjo buvimą ir egzistavimą, tačiau yra ortodoksinės, kadangi pripažįsta vedų autoritetą.

Neortodoksinėms (nastika) sistemoms priklauso iš šių pagrindinių indų filosofijos mokyklų – materialistinė červaka, budizmas ir džainizmas.

Savo ruožtu tikslinga paminėti, kad vedos kaip šventieji tekstai, reiškiantys ir įprasminantys žinojimą, pradėjo formuotis antrame tūkstantmetyje prieš kristų, Prieš mūsų erą. Jos sudarytos, arba susideda, iš didelių eiliuotų kūrinių: rigvedos (himnų), jadžurvedos(aukojimo tekstų ir formulių) samavedos (maldų) ir atorvavedos (užkeikimų).

Vediškajai literatūrinei tradicijai priskiriami, nors jau ir po vediškojo laikotarpio sukurtieji brahmanai – iš tikrųjų reiškė vedų tekstų komentarus, jų ritualinės sakralinės paskirties aiškinimą bei pagrinrigveda, arba mokymas apie vienį, šioje itin sudėtingoje, vėlyvąjį akmens ir ankstyvąjį bronzos amžių siekiančioje deklamuojamoje tekstų sistemoje vaidina išskirtinį vaidmenį.

Filosofine vienio sąvoka ir samprata apibrėžiama ir įvardijama tai, kas, pagal analogiją, senovės graikų filosofijoje, pavyzdžiui, atitiktų būties, arba ontos, Viso to, kas egzistuoja, sampratą.

Dėl to kaip tik ir galima sakyti, jog tiek pačios šios giesmės, įvardijamos kaip vedos, tiek ir vadinamoji vedantizmo tradicija indų filosofijoje visada yra vaidinusi išskirtinį, lemiamą vaidmenį. Be vedų analizės – iš principo neįmanomas ir visos šios indų filosofijos supratimas bei mokymasis.

šia prasme vedų tradicijai taip pat priklauso ir ritualinė, arba karminė bei spekuliatyvinė – džnaniškoji- jų paskirtis bei prasmė.

Filosofinės sistemos, pvz. , mimansa, ypač akcentuoja ritualinę vedų paskirtį dar ir dėl to, kad tinkamai išaukštintų vedose aprašytas apeigas bei ritualus, palaikytų jų praktikavimą.

Vedantos sistema – priešingai, ypatingą reikšmę teikia spekuliatyviajai šių šventųjų tekstų analizei.