Saulius šaltenis. Kūryba. Biografija.

Sovietmečiu menininkai dažnai būdavo kaltinami nepakankamu dėmesiu visuomenės rūpesčiams. Šaltenis apgina save ir kolegas nuo tokių kaltinimų sakydamas, kad jam ,,neteko sutikti nė vieno kolegos, sėdinčio dramblio kaulo bokšte ir nenorinčio nieko žinoti apie visuomenės rūpesčius”. Jo nuomone, visi rašytojai dorai ir sąžiningai dirba, rašo, stengiasi, o visuomenė juos skaito, peikia, giria, pageidauja, pataria. Kitaip tariant, jo nuomone, rašytojas tarnauja visuomenei, o ji negailestingai reikalauja pataikavimo.

S.Šaltenis teigia, kad ironija turės užleisti vietą kažkam naujam ir neregėtam. Jis labai įdomiai interpretuoja ironijos reikšmę literatūroje – lygina ją su ugnimi, kuri reikalinga valgiui išvirti, žvakutę mirusiam ar ant eglutės uždegti, žmogų sušildyti. Deja, daugybė rašytojų su ironija elgiasi kaip vaikai ar idiotai: degioja ir mėto, dėl to jaučiasi laimingi. Tai, S.Šaltenio nuomone, greitai pabos skaitytojui. Tačiau abejotina, kad ironija išeis iš mados. Gal šiek tiek pakeis formą, stilių (rūbą), bet išliks svarbi, reikalinga, nes tik taip ir buvo, ir yra galima sakyti tiesą...  

S.Šalteniui svarbiau intuicija negu literatūros žinios. Jo supratimu, literatūros kritikus turėtų dominti tik tie rašytojai, kurie ieško ir randa kažką nauja, nenuvalkiota, sukuria iki tol nebūtų tekstų, kas iš tiesų yra sunkiausia ir ką gali sugebėti tik ypatingą ,,literatūrinę juslę” turintieji.