Šiuolaikinė nekilnojamojo turto kadastro samprata


Šiuolaikinė nekilnojamojo turto kadastro samprata.


Analizuojant tradinękadastro duomenų nustatymo schemą, šį procesą galima pavaizduoti tokia schema: objektų vietos nustatymas atliekant patavimus- Objektų braižymas žemėlapyje (plane) ir kadastro duomenų nustatymas

Vadovaujantis šiuolaikine kadastro samprata, kadastro duomenų rengimo schema atrodo taip.

Pagal šį modelį naudojant atvaizdavimo funkcijas, skaitmeninį braižytuvą ir kitus braižymo įrankius rengiami žemėlapiai.

Objektų vietos nustatymas atliekant matavimus- Koordinačių skaičiavimas-Objektų modeliavimas pagal duomenų modelį-Objektų saugojimas informacinėje sistemoje.

Informacijai platinti vis plačiau naudojamasi kompiuterinėmis duomenų perdavimo galimybėmis. Gografinė informacija siunčiama duomenų perdavimo magistralėmis. Internetas ir kiti pasauliniai duomenų tinklai atlieka svarbų vaidmenį keičiantis kadastro duomenimis. Keitimasis duomenų modeliais tampa įprasta kadastro informacijos perdavimo priemone. Ši nauja procedūra teikia šių privalumų:

galima atvaizduoti duomenų modelio informaciją, pagal poreikius lanksčiai pasirinkus tipą, mastelį ir turinį;

informacija įvedama vieną kartą, tuos pačius duomenis galima naudoti įvairiems informaciniams produktams kurti;

keičiantis skaitmeniniais duomenų modeliais įmanoma platinti ir spausdinti kadastro informaciją.

Lietuvos nekilnojamojo turto kadastro, nekilnojamojo turto nuosavybės įteisinimo ir administravimo, nekilnojamojo daikto matavimo, matininkų institucijos ir manų sistemos raidos istorija Lietuvoje siekia XVI a. pradžią (Lietuvos Statutas, 1529 m.). Šio laikotarpio svarbiausia ypatybė yra ta, kad tuometinę Lietuvos visuomenę sudarė skirtingi luomai, kurių teisės ir pareigos anaiptol nebuvo lygios. Tą nelygybę atspindi luomų santykis su nuosavybe: skirtingai disponuoti nekilnojamuoju daiktu galėjo valdovas, kilmingieji, miestiečiai ar valstiečiai. Jų galimybių skirtumai buvo nulemti istorinės raidos, todėl trumpai aptartinas laikotarpis iki XVI a. (Pagrindiniai teisiniai ir istoriniai aspektai pateikiami pagal VĮ Registų centro užsakymu parengtą dr. D. Antanavičiaus staripsnį "Nekilnojamojo turto administravimas Lietuvos XVI-XVIII a.".)

Tokią padėtį lėmė ankstyvosios Lietuvos valstybės visuomenės sankloda, pagrįsta smukiąja individualaus žemės lauko (kiemo) nuosavybe. Manoma , kad visutinis lietuvių valstiečio ūkis XIII-XIV a. galėjo apimti apie 17ha ariamos žemės ir dar tiek pat pievų, ganyklų ir miško. Teisė fiziniam asmeniui paveldėti tokį individualų lauką egzistavo, bet kunigaikštis galėjo kištis į jo alienaciją, t. y. galėjo neleisti savininkui perleisti jį kitam subjektui, nepriklausančiam šeimai ar giminei. Trūko esminio tuometinės Vakarų Europos feodalinės visuomenės bruožo-teisiniu imunitetu disponuojančio, turto atžilgiu apsaugoto, privilegijuoto stambių žemvaldžių sluoksio. Šis sluoksnis pradėjo formuotis tik XIV a. pabaigoje, pradėjus valdyti Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Jogailai, pojo Vytautui Didžiajam.

  • Microsoft Word 8 KB
  • 2020 m.
  • Lietuvių
  • 5 puslapiai (1901 žodžiai)
  • Kolegija
  • Evelina
  • Šiuolaikinė nekilnojamojo turto kadastro samprata
    10 - 3 balsai (-ų)
Šiuolaikinė nekilnojamojo turto kadastro samprata. (2020 m. Spalio 20 d.). https://www.mokslobaze.lt/siuolaikine-nekilnojamojo-turto-kadastro-samprata.html Peržiūrėta 2020 m. Gruodžio 02 d. 12:26
×
35 mokytojai prisijungę laukia tavo klausimo