Socialinės pagalbos vaikams ir našlaičiams vystymasis


Socialinių paslaugų samprata. Socialinių paslaugų tikslas. Socialinės pagalbos vaikams ir našlaičiams vystymasis. Pagalbos vystymasis Lietuvoje. 1918 - 1940 metais. 1945 – 1956 metais. 1956 – 1990 metais. 1991 – iki dabar. Lietuvos respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 1996. kovo 14. nr. 1234 Vilnius i skyrius bendrosios nuostatos.


Globos, labdaros pradžia sutampa su civilizacijos pradžia. Kai žmonės gyveno uždaromis grupėmis, glaudžiai tarpusavyje susiję, išskirtinės globos nereikėjo. Prasidėjus pokyčiams visuomenėje natūraliai prireikė jos. Vaikų globos idėja sparčiai plito atsiradus krikščionybei.

Darbo tikslas: susipažinti su socialinės pagalbos vaikams ir našlaičiams vystymosi istorija.

Temos aktualumas: tema aktuali, nes socialinė pagalba kaip procesas, vystėsi, vystosi ir tikimasi ateityje taip pat vystysi ir tobulinsis.

Socialinės paslaugos padeda žmogui ir visai visuomenei užskirsti kelią didesnių socialinių problemų atsiradimui, taip stiprindama visuomenės socialinę gerovę. Galima daryti išvadas, kad socialinių paslaugų teikimas asmeniui (šeimai) padeda siekti tikslų, skatina atlikti savo funkcijas, ir susidėlioti prioritetus.

Pirmosios prieglaudos, buvo vadinamos „orphanotrophia“ (orphan – našlaitis, trophia – maitinimas). Įkurtos Stačiatikių Bažnyčios dar pirmame amžiuje kaip alternatyvus būdas padėti našlaičiams. Iki tol juos priimdavo kartu gyventi kiti žmonės, arba našlaičiai elgetaudavo gatvėse. Kituose tautose buvo tvarkomasi kitaip. Pavyzdžiui, Žydų įstatymai liepdavo rūpintis našlėmis ir našlaičiais. Atėnų įstatymas išlaikė visus mirusių karių vaikus iki jiems sueis 18 metų. Platono įstatymas, 927: „Beglobiai turi gauti įtėvius. Žmogus turi nebijoti našlaičių vienišumo ir jų mirusių tėvų sielų. Žmogus turi mylėti našlaitį, kurio jis yra globėjas, tarsi, šis jo paties vaikas. Jis turi prižiūrėti ir globoti našlaitį kaip savo vaiką, galbūt, net labiau.“

Viduramžiais našlaičių priežiūra rūpinosi vyskupas ir vienuolynai. Vaikai buvo išleidžiami tapti mokiniais pas meistrus. Taip jie išmokdavo kažkokio amato ir užsitikrindavo, kad užaugę galės savimi pasirūpinti.

1741 metais buvo įkurta Pamestinukų Ligoninė (Foundling Hospital) Londone. Jos įkūrėjas filantropas Tomas Koram. Tai buvo namai vaikams, kur buvo suteikiamas paprastas išsilavinimas, bei globa, kurios negalėjo suteikti tėvai.

Vėliau didelės reikšmės turėjo vienuolynai. Jų labdaringa veikla buvo skirta vaikams, seneliams, našlėms ir kt. Caro administracija uždarė katalikų vienuolynus, ir katalikiškos prieglaudos atiteko stačiatikiams.

Dėl sunkios valstybės finansinės ir ekonominės padėties nebuvo galima visiškai išspręsti socialinių problemų, bet vis tiek buvo steigiami maitinimo punktai, valgyklos, vaikų ir senelių prieglaudos, kurios rūpinosi vargšais.

Nepriklausomybės Lietuvos gyvenimo pradžioje socialinės globos reikalais rūpinosi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija. 1919 m. pabaigoje ji reorganizuota į Darbo ir socialinės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, o 1924 m. įkurtas prie Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento. To meto dokumentai teigia, kad globa, rūpyba, labdara turėjo rūpintis miestų, apskričių ir valsčių savivaldybės. Jos turėjo valstybiniu lygiu organizuoti globos ir labdaros darbą.

  • Microsoft Word 35 KB
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (2406 žodžiai)
  • Kolegija
  • Inga
  • Socialinės pagalbos vaikams ir našlaičiams vystymasis
    10 - 3 balsai (-ų)
Socialinės pagalbos vaikams ir našlaičiams vystymasis. (2016 m. Spalio 20 d.). https://www.mokslobaze.lt/socialines-pagalbos-vaikams-ir-naslaiciams-vystymasis.html Peržiūrėta 2018 m. Gruodžio 13 d. 19:42
×