Svarbiausiais musu poelgiu vertintojas mes patys

Atliekam, nulemiam ne iki galo supratę aplinkybes, bet nepaisant šito, kiekvienas turėtume dėmesį kreipti ne į kito nuomonę, bet į tai, ką mūsų veiksmai atitinka.

Tai įvyko šiais metais, per šilines( buvo meldžiamasi už šeimas). Einant gatve jauti, kaip iškilmingų atlaidų dvasia tave verčia pasijusti pakylėtu didžios šventės. Staiga prieš akis išnyra moteris, sėdinti ant šaligatvio su rožės ligos paveikta koja. Ji sėdi nuleidusi galvą, o žmonės jai aukoja. Pamačiusi tokį kraupų reginį, aš pribėgu prie jos ir paaukoju. Vėliau senelis papasakoja, jog yra žmonių mačiusių, kaip ji su vyru važiuoja namo ir džiaugiasi, kad šiandien išgerti pinigų užteks.

Išteisinti ar pasmerkti tokį žmogų reikia? Mano tėvai, žinoma, jautė pasipiktinimą. Savaime suprantama, aš taip pat likau nusivylusi. Žmonės, kilnumo vedami nori jai padėti, o ši. Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis, jis visada ras savo poelgiams pasiteisinimą. Galbūt nelaimingas gyvenimas ar kažkas kita.