Tautų pavasaris

Po vienos kongreso daugumoje europos valstybių vėl įsiviešpatavo absoliutizmas. Imperatorių, karalių ar kunigaikščių valdžios nevaržė konstitucijos ir tautos atstovų susirinkimai. Daugelio šalių tautos tokią tvarką mėgino pakeisti sukilimais bei revoliucijomis. Didžiausios revoliucijos vyko 1848-1849 m. Kai kuriose šalyse jos buvo nukreiptos ne tik prieš absoliutizmą ir feodalizmą. Italijos ir vokietijos sukilėliai kovojo ir dėl savo šalių suvienijimo, vengrijos – dėl atsiskyrimo nuo austrijos ir nepriklausomos valstybės atkūrimo. Bruzdėjo austrijos imperijos slavai, prūsijos karalystės lenkai. Todėl 1848 - 1849 m. Revoliucijos dar vadinamos tautų pavasariu .

Po 1863 – 1864 m. Sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą Lietuvoje. 1864 m. M. Muravjovas Lietuviškiems raštams vietoj tradicinio totyniško raidyno įvedė kirilicą - senąją bažnytinę slavų kalbą. 1865 m. Spalio d. Rusijos vidaus reikalų ministerija uždraudė spausdinti ir įvežti Lietuviškus leidinius senuoju raidynu.