Teisingumas: samprata, materialusis ir formalusis teisingumas. Teisingumas Lietuvoje
Kas yra teisingumas? šis klausimas pradėtas kelti jau antikos laikais ir iki šių dienų bandoma į jį atsakyti, interpretuoti, rasti teisingiausią atsakymą. Skirtingose visuomenėse, skirtingais istorinias laikotarpiais teisingumo suvokimas skiriasi, nes kas vienam atrodo teisinga, kitam gali atrodyti kaip nelygybės pasireiškimas. Teisingumas yra neatsiejamas nuo teisės. Šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje bent teoriniame lygmenyje būtų sunku įsivaizduoti teisę be teisingumo, tačiau ir be teisės normų teisingumas nebūtų įgyvendinamas. Teisingumo principas mums padeda reglamentuojant santykius teisės normomis, interpretuojant teisę, šalinant teisės spragas bei kolizijas.
į teisingumą galima žvelgti įvairiais aspektais: filosofiniu, religiniu, moraliniu, teisiniu, socialiniu ir kt. Bendriausia prasme aptariamą vertybę ( manau, galima sutikti, kad tai yra vertybė) galima būtų apibrėžti kaip pamatinę visuomenės vertybę, kurios įsiviešpatavimo teisinėje sistemoje siekiama specialiomis - teisinėmis - priemonėmis: teisėsauga, specialiai sukurtų institucijų, įstaigų bei organizacijų veikla.
Tačiau kas ta pamatinė visuomenės vertybė? Juk yra įvairių visuomenių, kurios priklausomai nuo istorinio laikotarpio, kultūros, tradicijų, valstybės valdymo modelio ir daugybės kitų veiksnių, skirtingai suvokia teisingumą, bene kiekvienas teisės teoretikas ar filosofas turi savo poziciją, kiekvienas paprastas žmogus pateikia vis kitokį apibrėžimą. Šiame darbe norėjau paanalizuoti kelias skirti manyčiau, kad vakarų teisės tradicijos šalims, jų teisės ir teisingumo suvokimui daugiausiai įtakos padarė antikinė teisingumo samprata ir vėliau, po jos ėję laikotarpiai. Juk iš esmės visa mūsų teisė yra paremta romėnų teisės doktrina, taip pat patyrė aristotelio, stoikų, platono, žydų bei krikščionių dieviškojo teisingumo teorijų įtaką. Taigi nagrinėjant antikinės ir kitų paminėtų teisingumo sampratų įtaką mūsų teisei, galima išskirti keletą aspektų, išvadų. Šios išvados buvo pateiktos lino baublio monografijoje. Pirmiausia, veikiant minėtiems veiksniams, teisė mūsų tradicijoje yra vienas svarbiausių socialinio elgesio reguliatorių. Kitose tradicijose tai yra dorovės normos, papročiai. Antra, buvo suformuota teisingumo, kaip principo, pagrindinio teisės siekio ir pagrindo, šaltinio ir teisės būtinos sąveikos samprata. Trečia, iš aristotelio atėjęs suvokimas, kad teisingumas reikalauja atiduoti kiekvienam priklausančią gėrybių ar naštų dalį atsižvelgiant į asmens statusą, darbą, poreikius ar kitus reikšmingus faktorius.
