Telefoninės komutacinės stotys

Kuo charakterizuojamos komutacinės stotys? Stoties rodikliai: • n abonentų; • n jungiamųjų linijų; • y aptarnaujamos apkrovos intensyvumas erlangais (100000 abonentų); • c aptarnaujamas paro tarnybų aptarnavimo funkcijos; o signalizacijos funkcijos. • eksploatacijos ir techninio aptarnavimo funkcijos.

Kokie galimi abonentinių linijų prijungimo būdai prie komutacinės stoties? Paprasčiausiu atveju iki abonentų paklojamas varinių porų kabelis, iš kurio kiekvienas abonentas gauna individualią abonentinę liniją. Naudojant multipleksavimo techniką su v. ir v. (be koncentracijos arba su koncentracija) sąsajomis žymiai padidinamas prijungimo linijų panaudojimas. Tuo tikslu arti abonentų įrengiama reikalinga prieigos techninė įranga (prieigos mazgas). Naudojant optinį kabelį, galima gauti didelį pluoštą kanalų arba įrengti plačiajuostį traktą. Tuo atveju abonentų prijungimo sistemoje brangiausiai kainuoja paskutiniai metrai iki abonento. Dažnai šioje atkarpoje pasirenkama radijo prieiga (wireless local loop). Adsl technika perduoda siaurajuostį telefono ryšio signalą, taip pat suteikia plačiajuostį traktą, kuris tinka kabelinei tv, kompiuteriniam tinklui ar didelės spartos prieigai prie interneto tinklo. Sistemoms reikalaujančioms didelės spartos gali būti panaudotos lanksčios sdh sistemos.

Kuo skiriasi mutiplekserio panaudojimas nuo koncentratoriaus? Koncentratoriumi vienu metu numatoma sudaryti žymiai mažiau sujungimų nei prijungiamų abonentų. Koncentracijos laipsnis priklauso nuo abonentų aktyvumo ir leidžiamų sujungimų nuostolių. Koncentracija ir išplėtimas realizuojami bendru įrenginiu, vadinamu abonentiniu komutatoriumi.

Multipleksavimas reiškia, jog jau sutankinti kanalai yra sujungiami į vieną perdavimo signalą ir perduodami kaip viena visuma, o galinėje stotyje vėl demultipleksuojami. Sumaišymas (multipleksavimas) atliekamas grupiniame komutatoriuje.