Jstinas Marcinkevičius. Maironis. Tėvynės, kalbos ir žmogaus dvasingumo atspinždiai lyrikoje

Dideli poetai dažniausiai gimsta reikšmingu visuomeninių sąjudžio laikais, kai jų žodis ypač reikšmingas. Nacionalinio išsivadavimo judejimas, istorinė xix – xx amžių sankirta darė maironį ir justiną marcinkiavičių- vienus didžiausių mūsų poetų.

Maironis buvo šauklys, nacionalinės sąmonės ir patriotizmo žadintojas. Jo gyventa istorinė epocha, suformavusi jį kaip asmenybę ir menininką, seniai nuėjo į praeitį, o mes ir šiandien gyvai jaučiame jo kūrybos įdėjinę ir estetinę prasmę, jo poetinio žodžio žavesį. Skaidrus maironio poezijos kristalas ir šiandien spinduliuoja galinga prasmingo grožio šviesa.

Maironio eilėrasčiai ir poemos tiesiog sukrėtė ne vieną skaitytoją, pažadino nacionalinę sąmonės ir ryžtą kovoti dėl pavergtos tautos teisių. Metaforišku pavasario balsų pavadinimu maironis taikliai nusakė savo kūrybos įdėjinį patosą, optimistišką ir šviesią šio laikotarpio savo lyrikos dvasią. Šį pavadinimą jis paliko ir vėlesniuose leidiniuose pavasario balsų vardas prigijo maironiui kaip emblema, kaip kovos už tautos atgimimą šūkis.

Visuotinumas, liaudiškumas, dramatizmas- trys pagrindiniai maironio kūrybos bruožai. Maironio neatsiejamas nuo savo tautos, nuo jos istorinio likimo. Jis tiesiog prigludęs prie savo tėvynės krūtinės. Visa maironio kūryba be galo autentiška, net autobiografiška. Ją suvokiame ir kaip tautos istorinį metraštį, ir kaip poeto- didelio meniškumo ir didelio žmogaus- sielos, jos slapčiausių ir esmingiausių puslapių istoriją. Maironio kūrybos centre stovi kenčiantis žmogus: individas, žmonija, tauta.