Tėvynė Lietuvos išeivijos poezijoje

Tėvynė. Poetai išeiviai išrauti iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį.

Būtent ji anot bradūno ne tik maitina, saugo, be ir pašaukia gyventi : mane pašaukė žemėje gimti \ mano protėvių kraujo jėga mane ašaukė žemėje gimti .

Jono aisčio eileraščių lyrinis aš jaučiasi esąs neatsiejama tėvynės gamtos dalis – Lietuviškoji žmogaus iš gamtos vienybė – viena kitame, o pati tėvynė personifikuojama. Ji lyriniam subjektui tarsi mylimoji, kuriai vienintėlei atveriama širdis, kuriai nebijoma subtiliai priekaištauti, nes tėvynė – jo liūdesio priežastis. J. Aisčio kaip b. Brazdžionio eileraščio aš be tėvynės jaučiasi klajūnas, o k. Bradūno – svetimos duonos valgytojas, nes ten toli nuo tėvynės viskas yra svetima.