Tradicinio šokio raida Lietuvoje


Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje. Poškaitis K. Lietuvių liaudies šokio ypatumai. Poškaitis K. Liaudies choreografija. Vilnius. Urbanavičienė D. Lietuvių apeiginė choreografija. Lietuvos muzikos akademija. Lietuvių liaudies choreografijos paminėjimai ar aprašai randami įvairiuose šaltiniuose. Ix–xviii a. Keliautojų ir kitų autorių aprašuose apie baltus, Lietuvą ar Prūsų Lietuvą. Xix–xx a. Etnografiniuose aprašuose. Tautosakos, sutartinių, liaudies šokių, ratelių ir žaidimų rinkiniuose. Archyvinėje folkloro ekspedicijų medžiagoje (saugomoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos liaudies kultūros centre, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvos istorijos institute ir kt. Ankstyvuosiuose šaltiniuose dažniausiai tik paminėtas lietuvių choreografijos egzistavimo faktas, konkretūs šokiai aprašyti vos keliuose iš jų.


1) IX–XVIII a. keliautojų ir kitų autorių aprašuose apie baltus, Lietuvą ar Prūsų Lietuvą;

4)).

Ankstyvuosiuose šaltiniuose dažniausiai tik paminėtas lietuvių choreografijos egzistavimo faktas, konkretūs šokiai aprašyti vos keliuose iš jų (detaliausiai – M.Prätorijaus XVII a.). Nors iš XIX–XX a. aprašų daugiau, tačiau ir juose šokiai dažnai užrašyta nepilnai dėl menko užrašytojų pasirengimo, nėra duomenų apie vieną ar kitą jos komponentą – muziką, judesius, poetinį tekstą ir pan. Tik XX a. pabaigoje archyvinė medžiaga pasipildė nufilmuotais liaudies šokiais (Lietuvos liaudies kultūros centre nuo 1990 m., Lietuvos muzikos akademijoje – nuo 1992 m.).

IX–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose daugiausia kalbama apie apeiginę lietuvių choreografiją, atliekamą per vestuves, laidotuves, gimtuves, kalendorines ir darbo šventes (beveik neužfiksuota karinių šokių, išskyrus kelis abejotinus aprašus). Joje daug senosios baltų pasaulėžiūros pėdsakų, o krikščionybės požymių beveik nėra. Prasidėjus senosios baltų religijos degradacijai, apeiginė choreografija pradėjo nykti, virsti neapeiginiais žaidimais ir šokiais, nors dalis jos dar išliko iki I pasaulinio karo, o kai kur – net iki šių laikų (pvz., vestuviniai šokiai).

Skirtingi požiūriai į tradicinių šokių raidą Lietuvoje. Nemažai tyrinėtojų (J. Lingys, Z. Slaviūnas, K. Poškaitis, G. Barkauskaitė ir kt.) teigė, kad ryškus lūžis lietuvių liaudies choreografijos raidoje įvyko XIX a., kai Lietuvoje sparčiai ėmė plisti šokiai iš Vakarų Europos ir slavų tautų – tuomet įsigalėjo instrumentinė muzika, paspartėjo šokių tempas. Pavyzdžiui, G. Barkauskaitė teigė, kad dauguma kitų tautų šokių į Lietuvos kaimą per dvarus ir miestus pateko tik XIX a. – XX a. pradžioje, kad nelietuviškos kilmės šokių (ypač polkos, valso ir kadriliaus) pasirodymas Lietuvoje leido atsirasti poriniams šokiams, kurie Lietuvoje buvo vėlyvas reiškinys dėl Bažnyčios pasipriešinimo (Barkauskaitė 2007: 134, 136). Be to, G. Barkauskaitė teigė, kad atsiradęs porinis šokis pagreitino lietuviškų tradicinių šokių tempą, jų judesiai tapo judresni ir gyvesni, tačiau visiems šiems teiginiams pagrįsti ji nepateikė konkrečių faktų ir aiškios argumentacijos.

  • Microsoft Word 22 KB
  • 2019 m.
  • Lietuvių
  • 4 puslapiai (1676 žodžiai)
  • Universitetas
  • Nerita
  • Tradicinio šokio raida Lietuvoje
    10 - 2 balsai (-ų)
Tradicinio šokio raida Lietuvoje. (2019 m. Lapkričio 11 d.). https://www.mokslobaze.lt/tradicinio-sokio-raida-lietuvoje.html Peržiūrėta 2020 m. Birželio 02 d. 11:07
×
111 mokytojų prisijungę laukia tavo klausimo