Tyčinė kaltė teismų praktikoje


Įvadas. Kaltės samprata, reikšmė ir kaltės formų atribojimas. Kaltės samprata ir reikšmė. Tyčinė kaltė ir jos atribojimas nuo neatsargios kaltės. Tyčinės kaltės nustatymas Lietuvos teismų praktikoje. Tiesioginė tyčia akivaizdi kaltė ir problemiai tiesioginės tyčios nustatymo atvejai. Tiesioginė tyčia nusikaltimuose žmogaus gyvybei nužudymas ir savižudybė. Netiesioginė tyčia. Netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atribojimas Lietuvos teismų praktikoje. Išvados. Literatūros sąrašas.


Darbo tikslas – vadovaujantis skirtingais teismų praktikos pavyzdžiais ir baudžiamosios teisės teorija atskleisti tyčinės kaltės esmę ir bruožus, atribojančius tyčią nuo kitų kaltės formų.

Remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais ir teisine literatūra, išsamiai apibrėžti kaltės sąvoką bei elementus, taip pat kaltės formas, siekiant tiksliai suvokti konkrečius skirtumus.

Konstruktyviai išanalizuoti Lietuvos teismų praktiką, kurioje nustatoma, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Analizuojant Lietuvos teismų praktiką pateikti probleminius pavyzdžius ir klaidas, susijusias su kaltės formų (ypač netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo) atribojimu.

Darbe naudojamas aprašomasis-analitinis metodas, kurio pagalba analizuojama Lietuvos teismų praktika, kiti teisės aktai ir teisinė literatūra, aprašomi svarbūs apibūdinimai.

Lietuvos baudžiamosios justicijos istorija neatsiejama nuo kaltos atsakomybės principo. Jau pirmuosiuose rašytiniuose teisės šaltiniuose įtvirtintos baudžiamosios teisės normos labiausiai pabrėžia nusikaltimo požymių aprašymo, kaltės nustatymo ir bausmės parinkimo svarbą. Svarbu pažymėti, kad anksčiau kaltė buvo suprantama kaip pats žalos padarymo faktas, o kaltės laipsnį nulemdavo žalos dydis. Tačiau bėgant laikui požiūris į nusikalstamą žmogaus elgesį keitėsi: asmens veikoje pradėta matyti valią, kuri yra tam tikrų veiksmų priežastis. Taigi galiausiai požiūris į kaltę pasikeitė ir pasekmės (nusikalstamos veikos padariniai) pradėtos sieti ne tik su konkrečiu asmens elgesiu, bet ir su asmens valia.

Taigi šiandien kaltė pagal Lietuvos baudžiamosios teisės teoriją apibrėžiama kaip asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Baudžiamojoje teisėje vyrauja subjektyvios kaltės principas, t. y. asmuo laikomas kaltu, jeigu jis suvokia, kad sukelia pavojų, vertindamas savo intelektą ir valią kaip nukreiptą veikti nepavojingai ar veikti pavojingai. Įdomu tai, jog kaltės sampratos baudžiamasis įstatymas tiesiogiai nepateikia. Tačiau BK 15 ir 16 straipsniuose, įtvirtinančiuose kaltės formas ir rūšis, apibūdinami kiekvienai kaltei – vientisam psichiniam procesui, santykiui su daroma veika ir jos padariniais − būtini, neatskiriamai, kartu egzistuojantys ir vienas kitą lemiantys intelektinis bei valinis elementai, taip pat nurodomi visi galimi (įstatyme, praktikoje) šių elementų turinio ir tarpusavio santykio variantai, sudarantys (suformuojantys) kaltės formas ir šių formų rūšis.

Kadangi šio darbo tikslas yra atskleisti tyčios esmę bei netiesioginės tyčios atskyrimą nuo neatsargios kaltės, toliau darbe analizuojama tyčinė kaltė ir minėti probleminiai aspektai.

Kaip minėta, labai svarbu išskirti intelektinį ir valinį kaltės elementus norint tinkamai nustatyti kaltės formą. Plačiausiai intelektinis kaltės elementas aprašytas išdėstant BK nusikalstamų veikų, įtvirtintų materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2, 3 dalys), tyčios sampratą, − kaltininko suvokimą pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio bei numatymą galimybės, kad dėl jo veikos (veikimo, neveikimo) gali atsirasti BK numatyti padariniai. Jei, kaltininko nuomone, tokių padarinių atsiradimo tikimybė didelė, arba kitais atvejais jie gali būti suvokiami kaip neišvengiami, teismų praktikoje tai paprastai pripažįstama būtent tiesioginės tyčios požymiu. Tokiu atveju numatymas, kad dėl tokios veikos (veikimo, neveikimo) gali kilti BK numatyti padariniai, kartu reiškia ir kaltininko suvokimą, jog galimi padariniai – tai žala svarbiausioms įstatymo saugomoms vertybėms, žmonėms, visuomenei, valstybei. Štai Vilniaus m. apygardos teismo byloje buvo nagrinėjamas Vilniaus m. apylinkės teismo sprendimas dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties suklastojimo. Pirmosios instancijos teisme asmuo buvo pripažintas kaltu dėl minėtų dokumentų suklastojimo, tačiau toliau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog nuteistojo veiksmai klastojant dokumentus gali būti pripažinti tik kaip padaryti netiesiogine tyčia, o dokumentų klastojimas yra nusikaltimas tik esant tiesioginei tyčiai, taigi šiuo atveju nusikaltimo sudėties nėra. Vilniaus m. apygardos teismas, argumentuodamas savo sprendimą asmens veikos nepripažinti tiesioginės tyčios atveju būtent dėl veikos pavojingumo nesuvokimo bei padarinių nenorėjimo, pasisakė taip: ,,Tiesioginės tyčios kaltės forma be kitą ko reikalauja, kad kaltininkas suvoktų pavojingą veikos pobūdį ir norėtų padarinių. Iš paminėtų duomenų, akivaizdu, kad S. M. nesuvokė pavojingo savo veiksmų pobūdžio ir nors sąmoningai sutiko notarinėje sutartyje nurodyti mažesnę, nei tikroji kaina, tačiau neturėjo motyvų taip elgtis, nežinojo ir nesidomėjo pasekmėmis, kurias galėtų sukelti tokie jos veiksmai. Tokiu būdu, S. M. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios.”

  • Microsoft Word 72 KB
  • 2018 m.
  • Lietuvių
  • 34 puslapiai (10086 žodžiai)
  • Universitetas
  • Ula
  • Tyčinė kaltė teismų praktikoje
    10 - 1 balsai (-ų)
Tyčinė kaltė teismų praktikoje. (2018 m. Sausio 05 d.). https://www.mokslobaze.lt/tycine-kalte-teismu-praktikoje.html Peržiūrėta 2018 m. Liepos 18 d. 13:41
×