Upė lotyniškoje LDK XVI-XVII a. poezijoje


Įvadas. Lotyniškosios ldk kūrybos samprata. Renesansas ldk. Barokas ldk. Upių vaizdavimas lotyniškoje ldk xvi–xvii a. Poezijoje. Kūriniai Renesanso epochoje. Jonas Vislicietis „Prūsų karas“. Mikalojus Husovianas „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jonas Radvanas „Radviliada“. Adomas Šrėteris „Eleginė giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“. Kūriniai Baroko epochoje. Konstantinas Druckis Gorskis „Tiškevičiaus mėnulio šviesa tarsi saulės šviesa“. Laurencijus Bojeris „Karolomachija“. Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Pauliui Kozlovijui“, „Galingojo ir nenugalimojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus Zigmanto III pašlovinimas“, „Vestuvių eisena“, „Cezariui Pauzilipijui“. Išvados. Šaltiniai. Literatūra.


Darbo medžiaga – dešimt lotyniškosios Lietuvos literatūros kūrinių, sukurtų arba išleistų XVI–XVII a., kuriuose minimos realios, LDK teritorijoje tekėjusios upės.

Darbo struktūra – kursinį darbą sudaro įvadas, trys darbo dalys, išvados, teorinės literatūros ir šaltinių sąrašai. Pirmojoje teorinėje darbo dalyje aptariamas lotyniškosios Lietuvos literatūros samprata. Antroje dalyje aprašomas Renesanso epochos kontekstas. Trečioje teorinėje darbo dalyje nagrinėjamas Baroko epochos kontekstas. Tiriamoji darbo dalis skirta upių vaizdavimo būdų tyrimui lotyniškoje XVI–XVII a. LDK poezijoje.

Lotynų kalba ir antikinė kultūra susiejo Lietuvą su Vakarų Europa, lotyniškuose Renesanso tekstuose buvo iškeltos svarbiausios Lietuvos valstybingumo idėjos, apibrėžtos asmens, tautos ir valstybės santykių formos. Būtent ant lotyniškosios literatūros pamato ir jos kultūrinės įtakos, išaugo lietuviškoji raštija. 1983 m. Marcelinas Ročka suformulavo kriterijus, kuriais remiantis nustatomos knygos, kurias galima laikyti Lietuvos lotyniškąja literatūra:

Lotyniškos knygos, kurias parengė lietuviai ar žmonės, ilgą laiką reiškęsi aktyvia veikla Lietuvoje, nors jų knygos būtų išspausdintos ir kitur, pvz. V. Agripa, Ž. Liauksminas, A. Kojalavičius-Vijūkas.

Lotyniškos knygos, kurios buvo skirtos Lietuvos kultūriniams poreikiams ir kurių leidybą skatino bei finansavo Lietuvos žmonės.

Lotyniškos knygos, parengtos kitų tautų autorių ir išleistos kitur, tačiau kokiu nors požiūriu susijusios su Lietuva (plg. Ulčinaitė 2003: 94).

Taigi, darbe analizuojamų kūrinių autoriai nėra kilę iš Lietuvos, bet vienaip ar kitaip susiję su Lietuva.

Renesansas prasidėjo XIV a. viduryje Italijoje, o Lietuvoje ėmė ryškėti XV a. pabaigoje. Renesansu vadinama kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo epocha, kuriai būdingas ryškus mokslo ir meno pakilimas, pasaulietiškumas, dėmesys žmogaus asmenybei, tautai bei valstybei (plg. Jovaišas 2003: 69).

Renesanso plitimą Lietuvoje nemažai lėmė Lietuvos didikų vaikų studijos Vakarų Europos universitetuose, iš kurių jie parsiveždavo ne tik įgytas profesines žinias, bet ir asmeninius ryšius, pažintį su Europoje vyraujančiomis humanistinėmis idėjomis. Taip pat prie to prisidėjo Augusto Senojo žmona italė Bona Sforca, kuri kvietė į Lietuvą ir globojo užsienio menininkus bei mokslininkus. Dauguma jų atvyko amžiaus viduryje, kai Vilniaus žemutinės pilies rūmuose ilgesniam laikui įsikūrė Žygimantas Augustas. Rūmuose buvo sukaupta viena iš didžiausių Europoje 4000 tomų biblioteka, vertingas paveikslų ir gobelenų rinkinys, dėl ko rūmai tapo savotišku Lietuvos Renesanso centru. Vis dėlto labiausiai Renesanso idėjas Lietuvoje įtvirtino mokymo sistema. Pirmąją humanitarinę mokyklą 1539 m. (gyvavo iki 1542 m.) įkūrė Reformacijos veikėjas Abraomas Kulvietis. 1567 m. Petras Roizijus įsteigė teisinio profilio mokyklą, kuri išsilaikė dvejus metus. Galiausiai, 1570 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė katalikišką kolegiją, kuri 1579 m. buvo reorganizuota į Vilniaus universitetą. Ši aukštoji mokykla tapo svarbiausiu LDK intelektualinio gyvenimo centru. Vilniaus universitetas rėmėsi Europos humanitarinių mokyklų patirtimi: buvo mokoma lotynų, graikų ir hebrajų kalbų, antikinės literatūros studijos derinamos su Šventojo Rašto tekstų analize. Būtent ši aukštoji mokykla sudarė galimybes kurtis Lietuvos lotyniškajai raštijai, pagrįstai antikinės literatūros žanrų ir stilių imitacija (plg. Ulčinaitė 2003: 95–100).

  • Microsoft Word 38 KB
  • 2019 m.
  • Lietuvių
  • 20 puslapių (3561 žodžiai)
  • Universitetas
  • Aistė
  • Upė lotyniškoje LDK XVI-XVII a. poezijoje
    10 - 1 balsai (-ų)
Upė lotyniškoje LDK XVI-XVII a. poezijoje. (2019 m. Rugsėjo 30 d.). https://www.mokslobaze.lt/upe-lotyniskoje-ldk-xvi-xvii-a-poezijoje.html Peržiūrėta 2019 m. Spalio 22 d. 01:48
×
Užduokite klausimą bet kuria mokslo tema