Vadovo kaip darbdavio ir darbuotojo santykiai organizacijoje
Kai kurie žmonės dirba tai tarsi tikėtųsi gyventi amžinai. Norėdami išgyventi, visi žmonės privalo dirbti; egzistavimas šioje žemėje priklauso nuo mūsų sugebėjimo pasigaminti maistą, įsirengti pastogę ir pasisiūti drabužius, nuo mūsų sugebėjimo valdyti pasaulį. Sugebėjimas ką nors sukurti visiškai priklauso nuo mūsų valios ir noro dirbti.
Kiekviena visuomenė, nepaisant jos ekonominės organizacijos, - kapitalistinės ar socialinės - turi išspręsti gamybos problemas, kad nuolat patenkintų gyvybinius žmonių poreikius. Tą galima padaryti naudojant savanorišką ar privalomą darbą. Kapitalistinėje sistemoje jokia politinė valdžia prievarta neverčia žmonių dirbti, negrasina areštu ar bausme, jei kas nedirba. Kitaip buvo socialistinėje visuomenėje, tokioje kaip tarybų sąjunga, kur kiekvienas turėjo dirbti pagal ūkio liaudies centro vystymo planą. Atsisakiusiems dirbti buvo taikomos bausmės arba net įkalindavo darbo stovyklose.
žmogus privalo dirbti. Tai taip pat tikra kaip ir tai, kad jis turi valgyti. Jūs galite dirbti nenoromis ar su džiaugsmu ir dėkingai. Kadangi turite dirbti, tai ar ne geriau tai daryti noriai ir džiugiai? Darbas sustiprins kūną ir gal net taps jūsų bičiuliu. Fizinė žmogaus struktūra tokia, kad darbas pats savaime duoda atpildą. Jis palaiko žmogaus gyvenimą. Nes neįmanoma nesirūpinant savo sveikata ir kūnu sulaukti senatvės. Sveikata yra gyvybiškas gyvenimo principas, o mankšta yra geros sveikatos principas. Neveiklumas sunaikino daugiau žmonių nei darbo perteklius.
Nėra tokio darbo, kurio negalima būtų pagerinti, tokio nuobodaus, kurio neįmanoma pagyvinti, ir tokio niekingo, kurio negalėtume padaryti kilnesniu.
Yra tokių žmonių, kurie visada nepatenkinti savo darbu ir vadovais, aišku dar ir bendradarbiais. Jie visą gyvenimą skundžiasi ir protestuoja dėl savo darbo sąlygų. Jie sutiktų būti bet kur, tik ne darbe. Jie visada nepatenkinti kompensacija už darbą, kurį atlieka nenoromis. Nuolat reikalaudami jie pamiršta, kad darbo pajamas iš tikro lemia ne tai, ko reikalaujame iš kitų, bet tai, ką mes darome kitiems.
Tokių žmonių darbas paprastai būna atmestinis, jis skurdina visą kompaniją dėl savo paviršutiniškumo.
Geri darbo įgūdžiai įdiegia pasididžiavimą, džiaugsmą ir yra patikimi darbo pasisekimo orientyrai. Jie yra daug kartų pastovesni ir turi didesnės jėgos negu samprotavimai ir geri ketinimai. Protingai ir meistriškai suformuoti jie tampa antrąja prigimtimi.
