Vaikų autizmas
Autizmas pasireiškia dažniausiai nuo pat mažens ir išryškėja pirmųjų trijų vaiko gyvenimo metų bėgyje. Manoma, jog autizmą galima nustatyti 18 mėn. amžiuje, tiriant vaiko sugebėjimus trijose specifinėse srityse: socialinėje sąveikoje, komunikavime, vaizduotėje. Vaikui augant autizmas pasireiškia kaip dėmesio, suvokimo, aplinkos tyrinėjimo, socialinio elgesio, kalbos, motorikos, sensorinės integracijos pakenkimai, sulėtėjimai, nukrypimai. Išskiriami šie anksčiausiai pasireiškiantys vaikų autizmo požymiai:
-hiperreaktyvumas arba nesugebėjimas atsakyti į sensorinius stimulus;
-nėra ankstyvų socialinių atsakų (nėra atsako šypsena arba jis uždelstas);
-trūksta betarpiškumo (vaikas pernelyg ramus ar atvirkščiai, dirglus);
Vaikui augant išryškėja kalbos ir kalbėjimo sutrikimai. Kūdikis nustoja guguoti, vaikas – kalbėti, neimituoja garsų, gestų ar išraiškos (kartais garsus kartoja nebendraudamas). Jei autizmą lydi vidutinis – sunkus protinis atsilikimas, kalbos raiba ryškiai vėluoja ar išvis nesivysto. Tik dalis autistų kalbą prasmingai naudoja bendravime, tačiau jų kalba nepasižymi intonacijos, artikuliacijos, tembro, tempo savitumais, echolalijomis (garsų, žodžių ar sakinių atkartojimu – tuoj pat ar vėliau, po kurio laiko), stereotipiškumu, pasikartojimais, šabloniškumu. Šiems vaikams itin sunku palaikyti pradėtą pokalbį ir bendravimą. Po kelių sakinių jie sukasi, bėga, susijaudinę ima daryti stereotipinius judesius. Kalbos išsivystymo lygis statistiškai reikšmingai susijęs su autizmo ir protinio atsilikimo laipsniu.
Autistai turi sunkumų verbaliniame bendravime ir abstraktaus pobūdžio užsiėmimuose, o regos – erdvės ar mechaninės funkcijos gali būti nepakenktos ar net labai geros, pvz. Puiki mechaninė atmintis, gebėjimas atlikti aritmetinius veiksmus, pasakyti žodį paraidžiui, muzikiniai, dailės ir kiti gabumai. Retais atvejais stebimi itin ryškūs ir stulbinantys intelekto funkcijų netolygumo atvejai. Regimąją informaciją autistai suvokia žymiai geriau, nei žodinę. Jiems sunku pateikti aplinkiniams savo norus ar poreikius, dažnai neturi supratimo kaip panaudoti kalbą bendravime.
Dažnai autistai būna be iniciatyvos, jiems reikia aplinkinių pagalbos, reikalavimų ar skatinimų, jų mastymas pasižymi smulkmeniškumu, konkretumu, nesugebėjimu apibendrinti, prasmės suvokimo stoka. Jiems sunku suprasti aplinkinių elgesio priežastis ir motyvus, turimų ir formuojamų įgūdžių reikšmę. Tai, ką jie išmoksta vienoje aplinkoje, dažnai nesugeba panaudoti kitoje panašioje situacijoje, užduotis atlieka mechaniškai, nesuvokia veiklos ir patiriamų išgyvenimų prasmės, priežastinio – pasekminio ryšio. Jie linkę fiksuotis į smulkias, dažnai nereikšmingas detalias, pasižymi ribotais sugebėjimais atskirti esminius dalykus nuo neesminių ir sutelkti į juos dėmesį. Šiems vaikams sunku įsijungti į kokią nors veiklą, o pradėjus – pabaigti, pereiti prie kito pobūdžio veiklos. Autistams labai sunku suvokti ir organizuoti veiksmų ir įvykių seką, numatyti jų prasmes, nes jie nesugeba vienu metu galvoti apie kalis daiktus ir juos kartu integruoti t.y. organizuoti, planuoti savo veiklą, todėl jiems reikalinga konstruktyvi aplinkinių pagalba. Gavę užduotį jie dirba trumpai, nes dėmesį greitai atitraukia įvairūs aplinkos dirgikliai, ypač per didelė regimųjų ar girdimųjų stimulų gausa.
Aspergerio sindromas. Šiam sindromui būdinga nesutrikusi kalbos bei kognityvinių funkcijų raida, normalus ir aukštas intelektas, originalus mąstymo būdas bei ryškus motorikos negrabumas, nerangumas. Šiuo metu Aspergerio sindromas įvardijamas kaip švelnus autizmo variantas su galimu dideliu paveldimumu. Aspergerio sindromas panašus į aukščiau aprašytą vaikystės autizmą, tik žymiai lengviau išreikštais požymiais. Tačiau asmeniui, kuris bus aprašomas mūsų darbe šis sindromas nėra būdingas bei diagnozuotas, todėl tolimesnėje eigoje ir nebus plačiau nagrinėjamas.
