Juozas Tumas-Vaižgantas. Veronikos tragedija

Vaižgantas žmoguje visada ieškojo užslėptų deimančiukų , ieškojo geriausių žmogiškų savybių. Todėl dabar, perskaičiusi a. Vienuolio paskenduolę , prisiminiau šiuos žodžius, nes dabar aš turiu nuspręsti, ar veronika kalta. Aš, skaitytojas, - jos teisėjas, ir man reikės paskelbti nuosprendį. Išteisinti ar pasmerkti? Kaip pasielgti? Gal išklausyti visų praeities liudytojų, kurių nuomonė ir nulems veronikos likimą? Kokia svarstyklių lėkštelė nusvirs? Blogio ar gėrio, o gal sustos pusiaukelėje, a- palikau veroniką šiame pasaulyje, nespėjusią susipažinti su juo. Vien- ji buvo vieniša, nes prie manęs atėjo norėdama pasiguosti, gauti atleidimą, nusiraminti. Aš esu senas ir žinau, kad pas mane atei- ji, veronika, pati kalta, kad mes p- veronika girdėjo žodžius, kurie turėjo padaryti ją laimingą, kurie žadėjo nunešti ją toli į ameriką. Šiuos žodžius, kupinus pažadų, dažnai girdėjo veronika. A- nereikėjo tikėti pažadais, mei- taip, ją atstūmė juozaponienė, atimdama daugelį vilčių.