Veido ir žandikaulių traumų slaugos ypatumai

Temos aktualumas. Visų žmogaus skeleto lūžimų (j. Baublienė. Skausmo samprata ir gydymas, 2006). Tūkstančiui gyventojų tenka 0,3-0,6 proc. Atvejo veido kaulų lūžimų (a. Gradauskas, d. Kalibatienė, p. Plevokas. Slaugytojo chirurgija, 2002). 70 proc. Sužeistųjų būna ties darbingiausio amžiaus nuo 20 iki 50 metų žmonės (d. Kazradze, m. Kazradze. Klinikinė desmurgija, 2007). Nesutaria autoriai skruosto skeleto lūžimų klasifikacijos klausimais (p. Metrikas, a. Razbadauskas. Žaizdų ir pragulų priežiūra, 2007). Veido kaulų lūžimų gijimas 10-30 proc. Atvejų komplikuojasi osteomielitu (j. Olekas. Veido, žandikaulių ir burnos chirurgija. 2008), kurio prognozavimo bei įvairių priežasčių įtakos jo išsivystymui klausimu autorių nuomonės nesutampa. Per paskutiniuosius 10 metų autoriai pasiūlė daug žandikaulių lūžimų gydymo metodų, tačiau konkrečių indikacijų šiems metodams nepateikia, nepalyginamas jų efektyvumas. Dėl žandikaulių traumų ir dantų bei periodonto ligų netenkama dantų. Kramtymo funkcijos atstatymui neretai  tenka panaudoti dantų implantaciją.

Problema. Veidas yra viena iš dažniausių skausmo lokalizacijos sričių. Veido skausmai toleruojami blogiausiai. Veido skausmus gali sukelti daug įvairių ligų, patologinių būsenų ir daugybė įvairiausių faktorių. Todėl diferencijuoti šias ligas nėra paprasta. Vienas žymiausių neurologų j. Graham (1967) veido skausmus pavadino ,,diagnostikos džiunglėmis . Reikia prisiminti kad veido traumos yra gydomos ilgai ir sunkiai, gali patekti įvairios infekcijos. Slaugant ligonius, patyrusius veido traumas, svarbu žinoti, kad reikia saugoti žaizdą nuo indarbo tikslas: išanalizuoti traumų ir traumatologijos teorgraikiškai traumos – pakenkimas, sužalojimas. Traumas sukelia išoriniai veiksniai: mechaniniai, cheminiai, elektriniai, radiaciniai (razbadauskas, žiliukas, idzelienė, drungilienė, acienė, 2008). Traumatologija – tai chirurgijos sritis, nagrinėjanti traumos poveikį, pasekmes, gydymą, profilaktiką bei reabilitaciją. Siaurąja prasme chirurgija ir traumatologija skiriasi tik patologijos priežastimi ir specifiniais vietiniais pakitimais (ūmiai pažeidžiama anatominė sandara). Šios abi disciplinos turi daug bendro (j. Baublienė. Skausmo samprata ir gydymas, 2006).

Traumos visada lydėdavo žmogų jam bendraujant su aplinka (gyvosios ir negyvosios gamtos jėgomis). Antras traumų šaltinis – bendravimas su žmonėmis: karai, smurtas. Karas – tai traumų epidemija.