Panasumai ir skirtumai

Dalia

Indijos ir Japonijos verslo kulturos panasumai ir skirtumai. Kokie jie butu? Ačiū 

KlausimaiVerslasLygis: Kolegija5 atsakymai
Rugsėjo 29 d. 16:09
Išsamiai atsakykite į klausimą ir galėsite užduoti savo klausimą arba nemokamai peržiūrėti dokumentą iš mūsų svetainės. Dovanų kodą gaunate, kai jūsų atsakymas atsako į klausimą su paaiškinimais ir išrenkamas geriausiu atsakymu. Visi atsakymai tikrinami administratoriaus.

Atsakymai (5)

juste

ndiją valdžiusi musulmoniška Mogolų dinastija labai nusilpo. Šalis suskilo į daugybę kunigaikštysčių. Šalį ėmė valdyti Ost Indijos kompanija. Bendrovei labiausiai rūpėjo išpešti kuo daugiau naudos. Valdydama šalį, kurioje gyveno skirtingus tikėjimus išpažįstantys ir įvairių tautų bei kastų žmonės, ji nepaisė vietos tradicijų. Bendrovė neįstengė susidoroti su sukilėliais, teko prašyti Didžiosios Britanijos pagalbos. Numalšinusi sukilimą D. Britanijos valdžia panaikino Ost Indijos kompaniją ir šalies valdymą perėmė į savo rankas. Taip 1876m. Indija tapo D. Britanijos Kolonija.

Kinijos imperiją valdė užkariautojų mandžiūrų tauta. Kinai kentė žiaurią priespaudą, privalėjo paklusti griežtiems užkariautojų įstatymams ir taisyklėms. Mandžiūrai niekino Europos mokslo ir technikos laimėjimus, o europiečius laike barbarais. 18a. vid. jie išvarė iš Kinijos visus krikščionis misionierius, Europos pirkliams leido prekiauti tik viename uoste. Kuomet Kinija galutinai nutraukė prekiavimą opijumi, D.
 

Lapkričio 22 d. 12:55
Karolina


Indiją valdžiusi musulmoniška Mogolų dinastija labai nusilpo. Šalis suskilo į daugybę kunigaikštysčių. Šalį ėmė valdyti Ost Indijos kompanija. Bendrovei labiausiai rūpėjo išpešti kuo daugiau naudos.Kinijos imperiją valdė užkariautojų mandžiūrų tauta. Kinai kentė žiaurią priespaudą, privalėjo paklusti griežtiems užkariautojų įstatymams ir taisyklėms. Mandžiūrai niekino Europos mokslo ir technikos laimėjimus, o europiečius laike barbarais. 18a. vid. jie išvarė iš Kinijos visus krikščionis misionieriu

Gruodžio 2 d. 20:01
Cris

Kartą p. Lewisas Šiaurės Velse vadovavo kalbos kursams, kuriuose dalyvavo žmonių grupės iš Italijos, Japonijos ir Suomijos. Mokslą paįvairindavo ekskursijos, viena iš jų buvo išvyka į Snoudono kalną. Iš vakaro stipriai įsilijus suomiai pasiūlė atšaukti ekskursiją, esą menkas malonumas žliaugiant lietui kopti patižusio Snoudono šlaitais. Ponas Lewisas sutiko, bet pasipiktinę italai pareiškė, kad išvykos kaina įeina į mokestį už mokslą, ir nieko neatsitiks, jei palis. Ir apskritai, kas tiems suomiams, – juk jie laikomi ištvermingais žmonėmis. Kursų vadovas nutarė pasitarti su japonų grupe. Šie buvo labai malonūs: jei italai nori važiuoti, jie taip pat važiuosią. Jei išvyka bus atšaukta, jie mielai pasiliks ir mokysis.Visą naktį pliaupė kaip iš kibiro. Ryte autobuse sėdėjo 18 susiraukusių suomių, 12 besišypsančių japonų ir – nė vieno italo.Kultūrų skirtumai, kartais ne tokie akivaizdūs, turi milžinišką reikšmę ne tik tarpasmeniams santykiams, bet ir verslo aplinkai. VŽ „Savaitgalis“ pristato kitą knygą: Barry Tomalino ir Mike'o Nickso „Pasaulio verslo kultūros ir kaip jas perprasti“ (išleido „Verslo žinios“, 2008 m.).Patys autoriai apie knygos paskirtį kalba pasitelkdami taip pat gyvenimišką pavyzdį: „Laukdami oro uosto laukimo salėje jaučiatės išvargę, persidirbę ir nervingi. Skrendate susitikti su klientu užsienyje. Nežinote kodėl, bet jums atrodo, kad jūsų santykiams kažko trūksta. Negalite suprantamai išsakyti savo minčių ir nesuprantate, ką galvoja klientas. Situacija neaiški, o terminas vis artėja. Jei kada nors buvote patekę į tokią situaciją, ši knyga kaip tik jums. Parašėme ją, kad padėtume verslininkams iš įvairių šalių sukurti geresnius santykius su klientais, pasiekti susitarimų ir apsaugoti juos nuo aklavietės ar gėdos. Norime jums padėti pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis. Šis procesas, vadinamas kultūriniu sąmoningumu, globalizacijos amžiuje svarbus kaip niekada anksčiau.“Barry Tomalinas yra Londono „International House“ tarpkultūrinis konsultantas ir kultūrinio mokymo direktorius, dirba su kompanijomis ir organizacijomis, tobulina jų kultūrinius įgūdžius bei žinias, rengia kursus mokytojams ir instruktoriams, norintiems įgyti verslo kultūros mokytojo sertifikatą (angl. Business Cultural Trainers Certificate). Jo kolega Mike’as Nicksas – žurnalistas, žiniasklaidos mokytojas ir kalbos entuziastas. Jis įkūrė ar pertvarkė daugiau nei 30 žurnalų ir laikraščių Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV ir Australijoje. Mike‘as Nicksas rašo straipsnius tokiems laikraščiams kaip „Guardian“, „Independent“, „Observer“. Be to, dirba repetitoriumi stambiausioje Didžiojoje Britanijoje žiniasklaidos mokymų organizacijoje „PMA Training“.

Plačiau: https://www.vz.lt/archive/article/2012/7/8/kulturu-skirtumai-verslo-sekmei#ixzz66ykGTSNT

Kultūra – ne karas
„Pirkimų ir pardavimų pasaulyje dažnai atrodo, kad žmonės kaunasi mūšio lauke. Kultūra – ne karas, tačiau ji sukuria įtampą ieškant tinkamo būdo rezultatams pasiekti. Tarptautinis verslas dažnai primena klaidžiojimą rūke: žmonės gali vėluoti ar visai neateiti į susitikimus, laiku neištesėti pažado, nuolat ką nors pamiršti. Užimtiems vadovams tai atrodo tik erzinantis laiko gaišimas“, – rašoma pirmame knygos skyriuje. Tačiau tokia padėtis – daugelio vadovų darbo kasdienybė. Anot knygos autorių, kad galėtume tvarkyti verslo reikalus užsienyje, neužtenka pritaikyti vieno, visiems bendro, verslo modelio. Reikia įsijausti į kitos šalies kultūrą – kaip klientai ir tiekėjai suvokia ir tvarko verslą – bei pripažinti, kad jų veikimo būdas gali gerokai skirtis.“Skirtingos verslo bendruomenės skirtingai tvarko reikalus.„Mano kultūroje mandagumas gali būti svarbesnis už tiesą, tad aš visada sakysiu „taip“ ir niekada – „ne“. Jūs manysite, kad aš neapsisprendęs ar, dar blogiau, melagis. Tačiau jūsų tiesmukumas man gali atrodyti nemandagus ar arogantiškas. Tokie nesusipratimai nėra geras verslo santykių pagrindas, – aiškina autoriai. – Mes taip pat galime turėti skirtingų lūkesčių vienas kito atžvilgiu. Mano bendruomenėje gali būti svarbu sukurti gerus asmeninius santykius. Kaip aš galiu su jumis dirbti, jei nepažįstu ir nemėgstu jūsų? Taigijums reikia susitikti su manim, reguliariai kontaktuoti, dovanoti dovanas ir būti mano draugu. Tačiau jūs turite savo grafiką ir skubate, todėl norite tiesiog pabaigti susitikimą ir sėdę į lėktuvą skirsti namo ar į kitą susitikimą. Manote, kad santykiai užima jūsų laiką, o laikas – pinigai. Aš manau, kad jūs nesate man tinkamas verslo partneris, nes nesuprantate draugystės reikšmės. Jūs manote, kad aš – netinkamas verslo partneris nes, jūsų manymu, man malonumas svarbiau už verslą ir aš iššvaistau per daug jūsų brangaus vadovo laiko.“ Autorių tikinimu, verslo vadovai turi išmokti ne tik gerai atlikti darbą, bet ir atsižvelgti į kultūrą. Kitaip tariant, jie turi išmokti naujų bendradarbiavimo taisyklių.

Stereotipai ir apibendrinimai
Labai lengva stereotipams priskirti žmones iš kitų verslo bendruomenių, ypač kai reikalai pasisuka ne taip, kaip tikėtasi, perspėja knygos autoriai. Kalbant apie kultūrą galioja viena taisyklė – nepamirškite, kad žmonės yra asmenybės. Tačiau netgi tie, kurie atrodė esą integruoti į jūsų verslo kultūrą, staiga gali pasielgti taip, kaip įprasta jiems, bet nepriimtina jums.Knygos autoriai pateikia du pavyzdžius: „Vikramas – indas, sėkmingai dirbantis mados ir pramogų verslo fotografas. Jis gimė ir užaugo Bombėjuje, ten lankė mokyklą ir koledžą. Vėliau Londone studijavo fotografiją, o prieš grįždamas į Bombėjų dirbti Bolivudo filmų scenoje, kurį laiką dirbo Niujorke. Vikramas yra turtingas ir kosmopolitiškas, tačiau kai susitinka su tėvais, jie vis dar jo klausia, kada jis ras tinkamą darbą. Indų šeimai ypač svarbu, kad sūnūs būtų sėkmingai dirbantys verslininkai ar kitų gerbiamų profesijų darbuotojai. Tačiau nei fotografija, nei filmai nėra gerbiami darbai.Neeta gimė ir užaugo Londone. Ji dirba draudimo agente vienoje pirmaujančių britų draudimo kompanijų. Mergina neseniai nustebino savo personalo skyriaus vadovą paprašiusi ilgesnių atostogų, kad galėtų išvykti į Indiją tuomet, kai buvo itin reikalinga darbe.„Kodėl dabar?“ – paklausė vadovas.„Jei dabar nevažiuosiu į Indiją, – tarė Neeta, – negalėsiu susituokti.“ Ji kalbėjo apie vedybų turgų, laikotarpį Indijoje, kai šeimos derasi dėl vedybų. Tokiu metu labai svarbu būti vietoje. Laikydamasi savo šalies sužadėtuvių ir santuokos papročių, ji, tarptautinė vadovė, grįžo prie savo tradicinės kultūros.Abu pavyzdžiai atskleidžia, kaip šalies tradicijos gali suvaržyti ar daryti įtaką išprususiems ir pasaulietiškiems žmonėms ir kodėl turėtume į tai atkreipti dėmesį, galvodami apie kitos šalies kultūrą.“Vienas globalizacijos padarinių yra tas, kad mes visi esame maišyti kultūros atžvilgiu. Mums visiems vienokią ar kitokią kultūrinę įtaką daro televizijos programos, filmai, apranga, maistas restoranuose ar namie, parduotuvės ar kavinės. Todėl svarbu pripažinti skirtumą tarp kultūrinės įtakos ir asmeninės patirties. Tai galima padaryti atskiriant stereotipus ir apibendrinimus.„Žmonės elgiasi skirtingai, priklausomai nuo to, iš kokio regiono jie kilę. Skirtumai gali būti vien geografiniai (pavyzdžiui, šiaurinė ir pietinė Didžioji Britanija) arba susiję su rase. Lietuvos rusai, gyvenantys rytinėje šalies dalyje, skiriasi nuo vakarų Lietuvoje gyvenančių lietuvių, panašiai kaip ir Belgijoje prancūziškai kalbantys valonai ir flamandiškai kalbantys belgai, – rašoma knygoje. – Išsiaiškinti, su kokia kultūra susidūrėte, galima uždavus paprastą klausimą: „Iš kokio (Lietuvos) krašto esate kilęs?“ ar „Kokia kalba kalbate namuose?“ Kiekviena šalis turi savo nacionalinę kultūrą, tačiau egzistuoja regioniniai skirtumai.“Autorių tikinimu, kompanijos kultūra taip pat gali daryti įtaką nacionaliniams ar regioniniams papročiams, ypač tarptautinėse organizacijose. Svarbu sužinoti, ar jūsų partneris jau yra dirbęs tarptautinėje kompanijoje. Generalinis direktorius, užaugęs kultūroje, kur į laiką ir punktualumą žvelgiama lanksčiai, turės išmokti dirbti kitaip, jei dirbs tarptautinėje kompanijoje.Knygos autoriai pataria atsižvelgti ir į demografinius rodiklius – amžių ir lytį. Bendruomenėse, kur moterys užima menkas pareigas arba iš jų tikimasi, kad po vestuvių jos nebedirbs, vyrams vadovams gali būti sunku susitaikyti su jų rango vadove moterimi. Jie siūlo dvi taisykles, kurios galėtų vadovėms moterims padėti išlaikyti lygybę ir užsitikrinti pagarbą: prisistatant paduoti vizitinę kortelę, ant jos būtinai turi būti užrašytos pareigos kompanijoje; įsitikinti, kad kolegos vyrai pripažįsta rangą ir perduoda atsakomybę, jei, pavyzdžiui, vadovas iš užsienio automatiškai kreipiasi ne į moterį, o į kolegą vyrą.

Didieji skirtumai
Knygos autoriai cituoja ir minėtąjį Richardą Lewisą. „Lewiso modelis sugrupuoja verslo kultūras pagal tai, kaip jos suvokia ir naudoja laiką. Jis išskiria tris verslo kultūrų kategorijas: vienaplanę, daugiaplanę ir santūrią. Kad būtų paprasčiau, pervadinome šias kategorijas taip: suplanuota, lanksti ir klausymo. /.../Suplanuotose kultūrose, pvz., Vokietijoje, JAV, Japonijoje, žmonės vadovaujasi laikrodžiu. Tokiems žmonėms reikia viską detaliai suplanuoti, laikytis plano ir griežtos dienotvarkės. Šioje kultūroje pageidaujamas rašytinis bendravimas, dažniausiai elektroniniais laiškais, o sprendimai priimami vadovaujantis faktais ir skaičiais, o ne instinktais ir intuicija. Šiuo modeliu vadovaujasi ir Nyderlandai, Skandinavijos šalys, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Taivanas, Honkongas ir Singapūras. /.../Į lanksčių kultūrų kategoriją patenkančios šalys priešingos suplanuotoms kultūroms. Planavimą jos pakeičia vaizduote. Jos žino, ką nori pasiekti, tačiau lanksčiai ieško būdų, kaip gauti norimą rezultatą. Svarbiausia lanksčioje kultūroje – improvizacija. Susirinkimai nebūtinai prasidės laiku ir beveik niekada laiku nesibaigs. /.../  Lanksčios kultūros pranašumas tas, kad šiose šalyse žmonės greitai randa netikėtus sprendimus, o su krizėmis susitvarko greičiau nei suplanuotose kultūrose. Taip yra dėl to, kad lanksčiose kultūrose svarbūs ilgalaikiai socialiniai ryšiai, taigi partneriai vienas kitą gerai pažįsta ir todėl gali lengvai ir greitai viską išspręsti. Šiai kultūrai priklauso didžioji pasaulio dalis: Viduržemio jūros regionas, Prancūzija, Centrinė ir Rytų Europa, Vidurio Rytai, Afrika, Pietų Amerika ir didžioji Azijos-Ramiojo vandenyno regiono dalis, įskaitant Indiją.Tai nereiškia, kad visi žmonės, dirbantys suplanuotoje verslo kultūroje, yra labai organizuoti. Taip pat nereiškia, kad visi, gyvenantys lanksčioje kultūroje, moka prisitaikyti – daugelis planuoja savo laiką. Tačiau šie kultūrų skirtumai paaiškina, kodėl dvi grupės dažnai nesugeba rasti bendros kalbos, – tikina autoriai ir pristato trečią – klausymo kultūrą. – Šis vadovavimo stilius dažniausiai pastebimas Azijos-Ramiojo vandenyno regione. Verslo bendruomenės kultūra gali būti suplanuota (Japonija) ar lanksti (Kinija), tačiau jos turi papildomą bruožą – jos klauso. Klausymo kultūra – tai kultūra, kur vertinama tyla. Vadovai daugiau klauso ir dažnai atsako pauzėmis ar ilgesne tyla, kuri vakariečiams gali atrodyti nejauki. Svarbiausia atsipalaiduoti ir išlaukti, tačiau kartais sunku susilaikyti, jei esate pratę prie greito ir sklandaus bendravimo.Rimtesnis iššūkis vakariečių vadovams, dirbantiems klausymo kultūroje, gali būti skirtingas derybų stilius. Vakariečiai pasižymi individualistiniu vadovavimo stiliumi, kai sprendimai priimami jų biudžeto ir atsakomybės ribose ir vėliau pateikiami aukštesnio rango vadovui. Azijos-Ramiojo vandenyno regione, ypač Japonijoje, sprendimus priima kolektyvas. Priimant sprendimus tenka apsvarstyti menkiausią smulkmeną, tad procesas gali gerokai užtrukti.Trečias klausymo kultūros bruožas – dėmesys pagarbai ir reputacijai. Reputacija svarbi visose verslo bendruomenėse, bet Azijos-Ramiojo vandenyno regione, ypač Tolimuosiuose Rytuose, kur vertinant žmogų atsižvelgiama į subtilius niuansus, jai suteikiama ypatinga reikšmė. Tai paaiškina, kodėl Azijos versle tiek daug ritualų ir mandagumo. Dar vienas klausymo kultūros bruožas – griežta hierarchija. Jaunesnysis vadovas nekalba aukštesniojo vadovo akivaizdoje, neprašytas nesiūlo informacijos ir, žinoma, nepertraukinėja. Toks elgesys labai skiriasi nuo daugelio nepriklausomos mąstysenos europiečių vadovų supratimo.“

Didžiosiose šalyse
Knygos autoriai išsamiai pristato „pirmaujančias šalis 2050-aisiais“ ir jų kultūras: tai Kinija, JAV, Indija, Japonija, Brazilija, Rusija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija.Anot jų, kinai žavisi darbo etika, konfucianizmo principais, didelės šeimos galia ir nuoširdumu. Jie vertina kantrybę, ramią kalbėseną, prisitaikymą, nuolankumą ir ištvermę. Jie bijo prarasti reputaciją ir nemėgsta nekuklumo, nepagarbos vyresniems ir ekstravagancijos.Norint pralaužti ledus su kinais, autoriai pataria užvesti kalbą apie augančią Kinijos ekonomiką. „Turiu išsakyti savo mintis apie Tibetą“, – ledų nepralauš.JAV: nepaisant sunkumų, kuriuos JAV teko išgyventi pastaraisiais metais, amerikiečiai vis dar aistringai tiki amerikietiškąja svajone, rašoma knygoje. Jie tiki savo legendiniu „aš galiu“ požiūriu. Jie tiki, kad asmenys sunkiu darbu gali pakeisti savo gyvenimą. Jie kuria ambicingus planus ir žavisi statistika, kuri teigia, kad projektas bus pats didžiausias, pirmas ar geriausias.Amerikiečiai kur kas dažniau nei europiečiai, ypač britai, išreiškia savo religinius jausmus ir lanko bažnyčią. Taigi reikėtų atsisakyti visų šventvagiškų posakių ar keiksmažodžių bent jau tol, kol įsitikinsi, kad juos galima naudoti grupėje, kurioje dirbama.Japonų mąstymas pagrįstas kinų filosofo Konfucijaus, mokiusio, kad šeima – visuomenės pagrindas, ir kad tėvas yra šeimos galva, principais. Japonai gerbia amžių ir patirtį. Įstatymai vykdomi neabejojant, nesiskundžiama, bet „tempiama sukandus dantis“. Būtent ši savybė atskleidžia, kodėl japonai tiek daug dirba, ilgai sėdi kontoroje, o prireikus pabaigti projektą dirba pernakt ir aukojasi dėl komandos. Jie bijo prarasti reputaciją, nes tai reikštų, kad jais negalima pasitikėti. Ekstravagantiški gestai, garsi kalbėsena ir agresyvus elgesys parodo nesugebėjimą valdytis ir gali tapti gero vardo netekimo priežastimi.„Ledlaužiai“ – japonų kultūra ir maistas, sportas, „ledkalniai“ – namai ir buitis, kol nepažįstate žmogaus, ir japonų gyvenimo būdo kritika.Produktyvumas vokiečiams – būtinybė. Kurdami organizuotą sistemą, versle jie ieško Ordnung (tvarkos) ir Klarheit (aiškumo), o iš darbuotojų ir partnerių tikisi stiprios darbo etikos, patikimumo ir sąžiningumo.Formalumas, punktualumas, sąžiningumas ir paklusnumas valdžiai – kitos vokiečių savybės. Visos šios savybės reiškia, kad vokiečiams puikiai sekasi detaliai planuoti projektus ir baigti juos laiku.„Dienst ist Dienst und Schnaps ist Schnaps“ – darbas yra darbas, o malonumai (degtinė) yra malonumai – vokiečiams svarbu tai atskirti.„Ledlaužiai“ – kelionės ir atostogos užsienyje, sportas, ypač futbolas. „Ledkalnis“ – kalbos apie II pasaulinį karą.Italai ištikimiausi šeimai. Šeimyniniai ryšiai čia svarbesni nei bet kurioje kitoje šalyje, gal tik išskyrus Ispaniją, ir reiškia italams kur kas daugiau nei politinės taisyklės ir įstatymai ar kompanijos politika. Italai didžiuojasi savo reputacija pasaulyje ir jautriai į ją reaguoja. Jie džiaugiasi, kad jų šalis vertinama dėl virtuvės, vyno, meno, architektūros, gyvenimo kokybės, tačiau taip pat puikiai žino, kad biurokratija ir verslo administravimas Italijoje neatitinka kitų Europos šalių standartų. Italai gerbia amžių, rangą ir galią. Tai reiškia, kad jų verslo struktūra labai hierarchinė.„Ledlaužiai“ – pokalbiai apie jūsų šeimą ir kilmę, italų meną, sportą. „Ledkalniai“: „Turėjau „Fiat“, bet jis surūdijo“, „Ar Italiją vis dar valdo mafija?“***

Barry Tomalin, Mike Nicks „Pasaulio verslo kultūros ir kaip jas perprasti“
Iš anglų k. vertė Karina Juodelytė
UAB "Verslo žinios", 2008 m.

Plačiau: https://www.vz.lt/archive/article/2012/7/8/kulturu-skirtumai-verslo-sekmei#ixzz66ykOLCBv

Gruodžio 2 d. 21:17
Anonimas

Didieji skirtumai
Knygos autoriai cituoja ir minėtąjį Richardą Lewisą. „Lewiso modelis sugrupuoja verslo kultūras pagal tai, kaip jos suvokia ir naudoja laiką. Jis išskiria tris verslo kultūrų kategorijas: vienaplanę, daugiaplanę ir santūrią. Kad būtų paprasčiau, pervadinome šias kategorijas taip: suplanuota, lanksti ir klausymo. /.../Suplanuotose kultūrose, pvz., Vokietijoje, JAV, Japonijoje, žmonės vadovaujasi laikrodžiu. Tokiems žmonėms reikia viską detaliai suplanuoti, laikytis plano ir griežtos dienotvarkės. Šioje kultūroje pageidaujamas rašytinis bendravimas, dažniausiai elektroniniais laiškais, o sprendimai priimami vadovaujantis faktais ir skaičiais, o ne instinktais ir intuicija.

Gruodžio 7 d. 09:37
Mama

Panašumai tradicijos, mokyklos, plaukus,

Atskirumai plotą valstybės

Gruodžio 9 d. 17:02

Parašykite atsakymą

Išsamiai atsakykite į lankytojo klausimą ir galėsite užduoti savo klausimą arba peržiūrėti norimą dokumentą iš mūsų svetainės. Dovanų kodą gaunate, kai jūsų atsakymas atsako į klausimą su paaiškinimais ir išrenkamas geriausiu atsakymu.

( el. paštu gausite dovanų kodą )

×
Nežinai kaip atlikti užduotį? Klausk!