Viešosios sakytinės kalbos ypatumai


Įvadas. Viešosios kalbos raida. Kalbos rūšys. Auditorijos rūšys. Rengimasis kalbai. Išvados. Literatūros sąrašas.


Darbo tikslas – išsiaiškinti viešosios kalbos ypatumus, aptarti kuo reikia vadovautis siekinat sėkmingos viešosios kalbos.

Tam, kad būtų galima kalbėti apie tai kuo reikia vadovautis norint sklandžiai, įtaigiai kalbėti, pirmiausiai reikia būti susipažinus su viešosios kalbos raida, nes iškalbos menas yra viena iš seniausių žodžio meno sričių. Jo turtinga istorija dabartiniam kalbėtojui duoda dideles galimybes semtis patyrimo, pateikia puikiausių pavyzdžių. Kiekvienai epochai būdingas savas iškalbos stilius ir metodas, tačiau yra išlikusių visose epochose pasikartojusių bendrų bruožų. Iškalba formavosi įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, todėl išryškėjo skirtingi kalbų tipai. Visais laikais didelį vaidmenį vaidino politinės, teisinės kalbos, akademinės, mokslinės, populiarios žinių propogavimo paskaitos ir kitos viešųjų kalbų rūšys.

Žlugus Graikijoje politinėms laisvėms, nyko politinė bei kitos rūšies iškalba. Kurį laiką gyvavo tik panegirinės kalbos. Tačiau oratorinis menas neišnyko kartu su Graikijos žlugimu - jis dar atgimė ir išgyveno savo aukso amžių Romos respublikoje. Romos iškalbos menas tęsė graikų tradicijas, tačiau skirtingos sąlygos lėmė naujus jo bruožus. Demokratija Romoje buvo gerokai silpnesnė ir šalyje dominavo ne politinės, o teisinės kalbos. Iš daugybės Romos oratorių išsiskyrė žymus valstybės ir politikos veikėjas Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.). Šis vienas žymiausių Romos oratorių ir iškalbos teoretikų teigė, kad kiekvienas dirbantis valstybinį ar visuomeninį politinį darbą turi būti išmokęs kalbėjimo meno. Vieną svarbiausių kalbos reikalavimų Ciceronas akcentavo turinio ir formos vienybę. Žlungant Romos imperijai, ėmė nykti ir jos iškalbos menas.

Kitas periodas - viduramžiai - siejamas su naujomis visuomeninėmis politinėmis sąlygomis. Tuo laikotarpiu susiformavo daugelis šiuolaikinių Vakarų Europos valstybių, nacionalinių kalbų, tas kultūrinių vertybių arsenalas, kuris sudaro šiuolaikinės Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pagrindus. Pirmaisiais mūsų eros amžiais formavosi krikščionybė. Pirmieji krikščionybės skelbėjai krikščioniškąsias tiesas ir filosofiją skelbė žodžiu. Augustinas (354-430 m.) yra žymiausias religinės iškalbos teoretikas ir praktikas. Jis, įtakingas krikščionybės teologas, paneigė politinių ir kitokių kalbų reikalingumą, teikdamas, kad tik religija ir teologija padeda pažinti tiesą. Viduramžiai išugdė ne vieną žymų europinio masto kalbėtoją. Su demokratinėmis revoliucijomis į oratorinį meną įsilieja demokratizmo idėjos. Kovoje už valdžią pradedama naudoti įvairi įrodymų manipuliacija - diplomatinės kalbos. Kalbų turinys keitėsi, forma liko pastovesnė. XVIII a. pabaigoje Europą sukrėtė revoliucijų banga, todėl drąsus revoliucinis žodis įgijo didelę prasmę. Pradedama propaguoti kalbos stiliaus paprastumą, švarinama oratorinė išraiška, stiprinami jos ryšiai su logika. Įsitvirtina nuostata: menas mąstyti - menas kalbėti.

XX amžiuje dominuoja mokslinis pozityvizmas ir mokslų difirencijavimosi poreikis. Netikėtas susidomėjimas senąja retorika septintajame dešimtmetyje išaugo į naujai besiformuojančią perspektyvią kalbos mokslo sritį, tarpdisciplininių tyrimų veikloje gavusią „naujosios retorikos“ vardą (Ch. Perelmano terminas). Naujam gyvenimui retoriką prikėlė Belgijos filosofas C. Perelmanas.

Lietuvoje retorika nuo 1570 m. buvo dėstoma Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Nuo XVI a. pabaigos Vilniaus universitete retorikos studijoms daugiausiai naudotasi ispano K. Soarijaus vadovėliu „Apie retorikos meną“ („De art Rhetorica“). Autorius rėmėsi Cicerono, Kvintiliano ir Aristotelio retorikos dėsniais. Retorikos srityje didžiausio populiarumo nusipelnė Vilniaus akademijos profesorius Ž. Liauksminas (1597-1670), kilęs iš Žemaičių bajorų. Dar vienas garsus oratorius buvo Kazimieras Kojelavčius (1617-1674), istoriko A. Kojelavičiaus brolis. K. Kojelavičius turėjo talentingo oratoriaus vardą. Jis pripažino natūralų stilių ir blaivaus protavimo reikšmę, tačiau kai kurie pavyzdžiai rodo, kad jis buvo paveiktas barokiško stiliaus kraštutinumų - patoso, daugiažodžiavimo.

  • Microsoft Word 29 KB
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (3135 žodžiai)
  • Universitetas
  • Dovilė
  • Viešosios sakytinės kalbos ypatumai
    10 - 3 balsai (-ų)
Viešosios sakytinės kalbos ypatumai. (2016 m. Rugsėjo 25 d.). https://www.mokslobaze.lt/viesosios-sakytines-kalbos-ypatumai.html Peržiūrėta 2019 m. Lapkričio 16 d. 23:37
×
Užduokite klausimą bet kuria mokslo tema