Viešųjų kalbų rūšys ir sakymo būdai


Įvadas. Viešoji kalba. Oratorius ir kalba. Viešosios kalbos ypatybės. Viešųjų kalbų rūšys. Viešųjų kalbų sakymas. Sakymo būdai. Kalbos planavimas ir parengimas. Viešos kalbos pavyzdys ir analizė. Išvados. Literatūros sąrašas.


Tikslas: Susipažinti su esamomis kalbų rūšimis, išnagrinėti pagrindines jų formas.

Išsiaiškinti kokios yra viešųjų kalbų rūšys, kada ir kam jos naudojamos.

Sužinoti kokia metodika naudojama ruošiant viešąją kalbą ir aptarti kalbų sakymo būdus.

Aktualiausia yra teksto funkcijų dominantė. Todėl išsamiau ją aptarsime. Kalbėtojų stiliaus ypatybes lemia ne tiek tematika, profesija, kiek kalbos funkcija. Atlikti funkciją, vadinasi, įvykdyti tam tikrą komunikacijos paskirtį, tikslą, užduotį. Ruošiant kalbą, mes susiduriame su trimis pagrindinėmis teksto funkcijomis: informacine, apeliacine, estetine. Labai dažnai viešose kalbose šios funkcijos gali persipinti, nes kalba turi ne tik pagrindinį tikslą, tačiau gali turėti papildomų šalutinių tikslų.

Informacinės kalbos. Informacinių kalbų paskirtis yra pranešti, išaiškinti, įrodyti, patarti. Tai iš anksto apmąstytos, parašytos ir dažniausiai skaitomos kalbos. Jų tikslas – paveikti klausytojų protą, pateikti informaciją, kurios pasekmėje klausytojas lavinasi, plėtoja pažinimo procesą, daro išvadas. Jos yra labai aktualios ir naudingos verslininkams, vadovams, studentams, nes ugdo gebėjimą daryti išvadas, padeda priimti sprendimus, geriau pasiruošti deryboms ir kt. Informacinių kalbų pagrindiniai stiliaus bruožai yra aiškumas, nuoseklumas, tikslumas, objektyvumas. Šiose kalbose vyrauja logiška minties raiška, dalykiškas apibendrinimas bei stiprūs argumentai. Informacinių kalbų pavyzdžiu gali būti moksliniai pranešimai, akademinė paskaita, instruktažai ir kt.

Akademinė paskaita. Jos metu nagrinėjama tam tikra mokslinė tema, perteikiamos žinios studentams. 

Įtikinimo kalbų grupei galima priskirti prokuroro, advokato kalbas, kuriose gausu loginių argumentų, įrodymų bei faktų. Šiai grupei taip pat priklauso agitacinės kalbos, kurios būdingos politikos, religinių konfesijų atstovams. Jose yra labai svarbūs psichologiniai ir etiniai veiksniai.

Įtaigos kalbų pagrindinis tikslas – įkvėpti, įteigti, sukelti entuziazmą, paveikti klausytojų širdis. Šiose kalbose keliami etiniai ir moraliniai idealai, vartojamos tokios taurios sąvokos kaip laisvė, nepriklausomybė, tiesa, solidarumas ir kt. Tai daugiausia mitinginės, agitacinės, propagandinės kalbos.

Prologas / Pradžia. Prezidentė užmezga kontaktą su klausytojais, pritraukia jų dėmesį, pasisveikina. Pasisveikinime iškart nusakoma kokia proga sakoma kalba. Sudedamosios prologo dalys yra kreipimasis ir pasisveikinimas. Šiai kalbai panaudojama iškilmingoji įžanga. Jos tikslas - emocionaliai nuteikti klausytojus. Ji sakoma kokių nors progų – jubiliejų, minėjimų, neeilinių įvykių metu. Pasižymi akimirkos išskirtinumu, įspūdingumu, šventiškumu. Būdingas originalumas, ji skirta tik šiai kalbai. Tinka pakilesnis tonas.

Apibendrinant galima teigti, kad iškalbos stilistika – tai būtent praktiškai vartojimo oratoriaus priemonių visuma, kuri yra labai reikšminga ruošiant bet kokį pranešimą ar žinią verbalinės komunikacijos procese. Todėl kiekvienas oratorius pasižymi ir yra įvaldęs tam tikrą oratorinį stilių, kuris būdingas būtent tai veiklos sričiai, kurios specialistu jis yra.

Pagrindinės viešųjų kalbų rūšys yra informacinė, apeliacinė ir emocinė. Šios kalbos dažniausiai naudojamos norit informuoti, sudominti ar pasveikinti klausytojus. Jos glaudžiai susijusios, gali būti persipynusios, nes kalbėtojas gali tūrėti kelis kalbos salymo tikslus.

  • Microsoft Word 39 KB
  • 2019 m.
  • Lietuvių
  • 13 puslapių (2826 žodžiai)
  • Kolegija
  • Evelina
  • Viešųjų kalbų rūšys ir sakymo būdai
    10 - 2 balsai (-ų)
Viešųjų kalbų rūšys ir sakymo būdai. (2019 m. Balandžio 21 d.). https://www.mokslobaze.lt/viesuju-kalbu-rusys-ir-sakymo-budai.html Peržiūrėta 2019 m. Spalio 18 d. 22:15
×
Užduokite klausimą bet kuria mokslo tema