Žmogaus ir gamtos harmonija romantinėje lietuvių literatūroje


Žmogaus ir gamtos harmonija romantinėje lietuvių literatūroje.


Antanas Baranauskas (1835-1902), poeto, romantizmo epochos atstovo žymiausiame kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ (1858-1859) atsiskleidžia dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Tuo galime įsitikinti skaitydami antrąją poemos dalį, nes joje didžiausias dėmesys skiriamas jausmams: ,,Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“. Šias staiga ,,pratrūkusias“ emocijas galime sieti su pagoniškąja XIII amžiaus Lietuva, kuomet kiekvienam lietuviui miškas buvo šventas, o ypač – ąžuolynai. Baltų tautosakoje, mitologijoje tai bene svarbiausias medis. Šventvietės, aukurai buvo šalia ąžuolynų ar didingų pavienių ąžuolų. Aisčiai tikėjo, jog meldimasis po ąžuolu suteikia jiems galimybę veiksmingiau susisiekti su dievais (Perkūnas, Žemyna, Gabija ir t.t.). Taip pat apie labai stiprų žmogaus ir gamtos ryšį galime sužinoti iš aprašomo ,,praeities“ Anykščių šilelio vaizdo. A.Baranausko šilelis kitoks - ,,baltasai miškas“, driekęsis kalnais, viršūnėmis rėmęs dangų.

  • Lietuvių kalba Rašinys
  • Microsoft Word 11 KB
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 2 puslapiai (567 žodžiai)
  • Gimnazija
  • Keitė
  • Žmogaus ir gamtos harmonija romantinėje lietuvių literatūroje
    10 - 7 balsai (-ų)
Žmogaus ir gamtos harmonija romantinėje lietuvių literatūroje. (2016 m. Birželio 30 d.). https://www.mokslobaze.lt/zmogaus-ir-gamtos-harmonija-romantineje-lietuviu-literaturoje.html Peržiūrėta 2018 m. Vasario 25 d. 23:52
×