Žydų Holokaustas


Įvadas. Žydų holokaustas Lietuvoje. Žydų izoliacija. Žudikai ir jų motyvacija. Lietuvių įtraukimas į žudynes. Egzekucija. Žudynės. Žydų pasipriešinimo kova. Išvados. Literatūra.


Nors po holokausto Lietuvos žydų bendruomenė vienija 4 – 5 tūkstančius žydų, ši tema iki šiol išsamiai nagrinėjama ir aptariama. Ypač daug dėmesio skiriama lietuvių ir žydų santykiams, žydų tautos tragedijai nagrinėjant.

Okupacinė valdžia, panaudodama lietuvių miestų administraciją, policiją, vykdė žydų izliavimo nuo kitų politiką, apribodama jų teises ir laisves. Tuo pat metu labai komplikavosi žydų ryšiai su krikščionimis, pagalbos suteikimas, susižinojimas. Žydai, uždaromi į laikinuosius getus ir stovyklas, daug sunkiau galėjo bendrauti su kaimynais, prašyti pagalbos, informuoti apie esamą padėtį. Žydai matė daugiausia tik lietuvių policininkus ir partizanus, nes žydų izoliavimo politiką buvo stengiamasi daryti lietuvių viešosios policijos, pagalbinės policijos rankomis.

Žydams uždrausta vaikščioti nuo 23 iki 5 val. ryto. Žydai vaikomi iš eilių prie parduotuvių, areštuojami, varomi į kalėjimą, saugumą, VII fortą.

Pirmosiomis karo savaitėmis daugelio žydų ir lietuvių veikla sovietmečiu buvo tiriama, aiškinantis jų praietį sovietinės okupacijos metu, tačiau tai lietė tik komunstavusius. Aktyvistai didesnį dėmesį skyrė žydams, reikalavo apriboti jų gyvenimą, perimti žydų turtą.

Žydų apribojimai sekė vienas po kito, juos leido vokiečių komendantai, kartojo lietuvių burmistrai ir apskričių viršininkai. Panevėžio žydai iki liepos 11 d. Panevėžio miesto komendanto įsakymu persikraustė į specialiai jiems skirtą kvartalą. Iš savo rajono žydams išeiti draudžiama, iš jų buvo atimami miesto valdybai radijo ir fotoaparatai, rašomosios mašinėlės ir dauginimo priemonės (Valentinas Bradišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, p. 140 – 146.).

Liepos 15 d. Marijampolės apskrities viršininkas V. Goštautas įsakė mieste ir apskrityje žydams nevaikščioti centrinėmis gatvėmis, lankyti viešas vietas, pirkti maistą tik speciliai nurodytose parduotuvėse, nešioti Dovydo žvaigždes, naudoti nežydų darbo jėgą (Nauja gadynė, 1941 m. liepos 19 d., Nr. 8.).

Žydų apribojimai sekė vienas kitą. Hansas Crameris liepos 28 d. paskelbė, kad gyventojams žydams draudžiama naudotis šaligatviais, eiti dešinioju kraštu, vienas po kito. Žydams uždrausta naudotis visomis pasivaikščiojimo bei poilsio vietomis ir viešaisiais parkais bei skverais, viešuoju transportu, kai kur turėjo būti parašyta: „Žydams draudžiama“ (Į Laisvę, 1941 m. liepos 28 d., Nr. 32.).

Kas buvo tie, kurie dalyvavo masiniame žydų žudyme? Kuo jie vadovavosi, kaip pakliuvo į baudėjų būrius? Kodėl ėjo žudyti? Tai rimto tyrinėjimo reikalaujantis klausimas. Akivaizdu, kad pačių žudikų nebuvo daug – tai ypatingieji būriai Kaune (Hamanno skrajojantis būrys) ir Vilniuje (SD Ypatingasis būrys) – apie 200 asmenų, užkietėję žudikai, kuriuos lietuviai niekino nuo pat pradžių. Jie dalyvavo ir nužudė daugiausia Lietuvos žydų. Jie buvo saugumo policijos ir SD nariai, davę priesaiką ir ištikimai tarnavę okupantui.

  • Microsoft Word 35 KB
  • 2018 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (2630 žodžiai)
  • Gimnazija
  • Aistė
  • Žydų Holokaustas
    10 - 3 balsai (-ų)
Žydų Holokaustas. (2018 m. Vasario 17 d.). https://www.mokslobaze.lt/zydu-holokaustas.html Peržiūrėta 2018 m. Birželio 20 d. 12:39
×