Aparatinė mezoterapija

Tūrinys. Įvadas. Neadatinė mezoterapija – absorbcija per odą. Pasyvioji ir priverstinė difuzija. Aparatinės mezoterapijos kontraindikacijos. Išvados. Naudota literatūra.

Mezoterapija tai poodinės injekcijos technika, kurią 1952m. išrado dr. Mišelis paskalis, ir iki šiol yra laikoma efektyviausiu būdų norint išsaugoti odos jaunystę. Ji geba patekti tiesiai į dermą, taip pat gali veikti epidermį priklausomai nuo to, kokia injekcijos technika yra naudojama. Ji jaunina odą, suteikdama jai sveiką ir energingą išvaizdą. Yra skiriami net 8 mezoterapijos metodai. Populiariausi ir dažniausiai naudojami yra 2 būdai:

Poodinė injekcija – klasikinė mezoterapija naudojant adatas ir švirkštus ar specialius pistoletus ( endogeninė mezoterapijos rūšis).

Odos absorbcija – tai ksenobiotinių medžiagų (medikamentų, kosmetologinių arba toksinių) iš išorinės aplinkos patekimas į kraują per odą. Ji vyksta 2 etapais :

Medžiagos suleidimas per odos sluoksnius.

Absorbavimas dėl veninės kraujotakos ir limfos srauto.

Suleidimas – preparatas patenka per epidermio sluoksnius.

Patekimas – preparatas patenka per kitus odos sluoksnius.

Absorbavimas – likęs preparato kiekis tampa veninės kraujotakos arba limfos cirkuliacijos dalimi. Visi šie trys procesai sudaro absorbciją.

Mezoterapijos problema yra ta, kad reikia apeiti odos barjerą, kuris sustabdo išorinių molekulių patekimą į vidų, ir užkerta kelią vandens ir kito reikalingo skysčio praradimui. Tačiau oda turi tam tikrą pralaidumą, kuriuo mezoterapijos būdu ir bandoma pasinaudoti. Yra keli būdai kuriais po oda patenka medžiagos: