Bažnyčia ir sekuliarizacija
Žodis „sekuliarizacija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio saecularis, kurį geriausiai galima išversti žodžiu „pasaulietiškas“. Mūsų laikais jis suprantamas dvejopai. Viena prasmė – ( krikščionijos ar dvasininkijos) pasaulietėjimas. Taip sekuliarizaciją suvokia filosofai. Kita prasmė – supasaulietinimas. Taip sekuliarizaciją suvokia istorikai.
Žodis sekuliarizacija, t.y. supasaulietinimas, pirmą sykį imtas vartoti 1646 m., derantis dėl taikos sąlygų, siekiant įteisinti protestantų kunigaikščių užgrobtas katalikų vyskupijų ir vienuolių žemes. 1648 m. (Vestfalijos) taikos sąlygomis tie nusavinimai įteisinti, o žodis „sekuliarizacija“ tapo juridine sąvoka. Taigi, žodžio sekuliarizacija pirminis turinys – žemės ir kitos nuosavybės atėmimas iš Bažnyčios pasauliečių labui.
Šiuo žodžiu istorikai jau seniai vadina Bažnyčios nuosavybės supasaulietinimą, daugelyje šalių tas supasaulietinimas nebuvo niekas kitas kaip suvalstybinimas. Taigi, sąvoka sekuliarizacija yra neutrali. Kyla klausimas, kaip būtų galima pasaulį padaryti dar pasaulietiškesnį? Iš sykio atrodo, kad ‘sekuliarizacija’ esąs tik mados šūkis, svetimšalių nusakąs tai, kas pasaulis yra pačia savo esme, būtent, ne kas kita kaip – pasaulis. Jeigu prisiminsime, kad pasaulis krikščioniškajai sąmonei yra dviprasmis, tai sekuliarizacija kaip pasaulio supasaulinimas neteks tautologinio pobūdžio ir virs dvejopa elgsena pasaulio atžvilgiu. Bendriausi jų prasme, kaip pradžioje sakyta, sekuliarizacija yra pasaulio nudievinimas. Pasaulio supasaulinimas vyksta tuo būdu, kad jį nudieviname, paneigdami jam dieviškumo ar net šventumo poūdį. Ir štai, šis nudiavinimas gali būti dvejopas – pagal tai, ar jis pasaulį pasaulina Dievo meile ar dievo teismo linkme. Kitaip tariant, pasaulio nudievinimas gali reikšti jo palenkimą Kristui kaip galvai, bet gali reikšti ir pasaulio išveržimą iš Kristaus kaip jo savininko valdžios. Pirmu atveju sekuliarizacija virsta pasaulio pašventimu, antru atveju – pasaulio suprofaninimu.
Kad sekuliarizacija kaip pasaulio nudievinimas gali būti ir iš tikro yra pasaulio pašventimas, paverčiant jį Dievo meilės objektu, - šis teiginys iš sykio atrodo esąs beveik išmonė. O vis dėlto jis yr nepaneigiama tiesa, išreikšta jau pačiu pirmuoju Viešpaties įsakymu: “Neturėk kitų Dievų tik mane vieną”. Šis įsakymas yra pati seniausia ir sykiu pati giliausia sekuliarizacijos išraiška pirmąja prasme.
