Biologija. Audiniai
Audinys yra istoriškai susiformavusi ląstelių ir neląstelinių struktūrų sistema, kuriai būdinga sandara ir funkcijos. Audinių klasifikacijos klausimas galutinai dar neišspręstas. Pagal labiausiai paplitusią klasifikaciją skiriamos pogrindinės audinių grupės: epitelinis, jungiamasis, nervinis ir raumeninis. Ši klasifikacija paremta audinių mikroskopinės struktūros ir funkcijų ypatybėmis.
Kiekvienos audinių grupės struktūrą lemia jų funkcijos. Epitelinį audinį sudaro ištisas ląstelių sluoksnis, kuris atskiria kitus audinius nuo aplinkos. Jungiamajame audinyje, be ląstelių, yra tarpląstelinės medžiagos, palaikančios ląsteles ir jungiančios audinius į organus. Nervinės ląstelės turi ilgas ataugas, joms būdingas dirglumas ir laidumas elektros srovei. Nervinėmis ląstelėmis palaikomas ryšys tarp įvairių kūno dalių, taip pat tarp organizmo ir aplinkos. Raumeninį audinį sudaro ilgos, sutrukinėti galinčios ląstelės. Dėl jų juda organai bei pats organizmas.
Filogenezės požiūriu, audiniai ilgainiui labai kito, darėsi sudėtingesni. Kiekvieną audinių grupę sudaro keletas pogrupi, kuriems būdinga siauresnė funkcinė specializacija ir savita struktūra.
Audiniai formuojasi iš gemalinių lapelių: epitelinis audinys- iš visų trijų gemalinių lapelių, jungimasis ir raumeninis- iš mezodermos, nervinis- iš ektodermos. Gemalinės užuomazgos virtimas audiniu vadinamas h i s t o g e n e z e. Audiniai susidaro dauginantis ir diferencijuojantis užuomazgų ląstelėm. Diferencijuota ląstelė geba atlikti vieną ir kelias specialias funkcijas. Žmogaus organizmą sudarančiuose audiniuose yra daugiau kaip 100 įvairių morfologinių tipų ląstelių. Taigi histogenezės metu kiekvienos užuomazgos ląstelės ir neląstelinės struktūros specializuojasi įvairiomis kryptimis, įgydamos būdingą tam audiniui specifinę struktūrą ir fiziologines bei chemines ypatybes.
Vienos audinių populiaciją sudarančios ląstelės galutinai diferencijuojasi po gimimo arba pirmais gyvenimo metais. Tai ilgaamžės, toliau negalinčios daugintis, labai diferencijuotos ląstelės. Ilgainiui jos sensta, miršta ir jų organizme nuolat mažėja. Tokios, pavyzdžiui, yra nervinės ląstelės. Dalis ilgaamžių diferencijuotų ląstelių (kepenų, endokrininių liaukų) tam tikromis sąlygomis gali daugintis. Pavyzdžiui, amputavus dalį kepenų, likusios kepenų ląstelės gali pradėti daugintis ir kepenų masė atsinaujina.
Dauguma audinius sudarančių ląstelė yra diferencijuotos trumpaamžės ląstelės. Tokios ląstelės funkcionuodamos greitai susidėvi ir miršta.
