Du vagys pagal Jono Biliūno ir Jurgio Savickio noveles

Du vagys pagal Jono Biliūno ir Jurgio Savickio noveles. Planas.

Analizuojant autorių kūrinius svarbu paminėti pagrindinius veikėjus – Jurgio Savickio novelėje - vaiką, o Jono Biliūno istorijoje pasidalinama jaunystės išgyvenimais iš senyvo amžiaus veikėjo – vyro (vardai nenurodyti) lūpų. Toks rašymo būdas sustiprina intymumą, skaitytojui lengviau įsijausti ir patirti tai, ką patiria veikėjas. Pasakodamas savo istoriją, pasakotojas nesigilina į aplinką, daiktų ar žmonių išvaizdą, nebent tiek, kiek to reikalauja siužetas. Jono Biliūno novelės veikėjo išsipasakojimas panašus į išpažintį skaitytojui. Rašytojas neatsitiktinai pasirenka išpažinčiai artimą pasakojimą pirmuoju asmeniu, o tai reikalauja kalbėjimo savo vardu, padeda skaitytojui įsijausti. Veikėjo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, pasigirdamas, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, būdo gerumą ir meilę žmonėms, vėliau pasakoja, jog sėkmingų piršlybų naktį nužudė vagį ir tai persekioja jį visą gyvenimą. Novelėje susipina žmogiškumo bei kančios temos, kuriomis siekiama paveikti skaitytoją. Su kitokiu pasakotojo požiūriu susiduriama Jurgio Savickio novelėje „Vagis”, kurioje pagrindinis veikėjas yra berniukas – vaikystės, tyrumo simbolis. Veikėjo vardas nepaminimas, todėl įgaunama bendra vaiko, atsidūrusio prie naujo gyvenimo slenksčio, prasmė. Vis dėlto, pagrindinis veikėjas sukelia dviprasmiškus skaitytojų vertinimus: nors ir pasielgia kilniai – išlaisvindamas suimtą ir kankinamą žmogų; kita vertus, išvaduoja nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Po vagies išlaisvinimo, vaikas jautriai reaguoja į nusikaltėlio padėką – atsisveikinimą, net apsiverkia.