Foucault M. „Disciplinuoti ir bausti“

Foucault M. „Disciplinuoti ir bausti“.

Aštuonioliktame amžiuje, padidėjus nepasitenkinimui esamomis egzekucijomis ir kankinimais, atsirado poreikis užbaigti esamas smurtines valdančiųjų bausmes prieš nusikaltėlius. Ankščiau populiarus visuomenės tarpe viešas bausmių įvykdymas tapo nebepageidaujamas ir keliantis pasipiktinimą. Reformatoriškų pažiūrų žmonės buvo įsitikinę, kad teisminis žiaurumas turi baigtis ir nusikaltėliams turi būti taikomos racionalios, pagal nusikaltimo dydį įvertintos bausmės, o ne monarcho ir valdančiųjų kerštu pagrįstos žiaurios egzekucijos. Michel Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“, skyriuje „Bausmės standartizavimas“, autorius aptaria bausmės be kankinimų ir žiaurumo reikalingumą atsižvelgiant į nusikaltėlių žmogiškumą bei būtinybę galią bausti suteikti visam socialinam kūnui, o ne palikti ją valdovo rankose. Akcentuojamas pakitęs bausmės taikinys, tai nebe nusikaltėlio kūnas, o siela. Taigi, kodėl šis perėjimas nuo žiaurių egzekucijų prie racionalių bausmių, kurių pagrindinis tikslas – nusikaltėlio atgailavimas, pasikeitimas ir susitaikymas su bendruomene, - toks svarbus pokytis visuomenėje ir kaip jį apibūdina Michael Foucault?

Bausmės transformacija, aštuoniolikto amžiaus Prancūzijoje, iš esmės pakeitė visą baudžiamąją sistemą pasaulyje. Panaikinus žiaurias egzekucines bausmes, atsirado poreikis paskatinti nusikaltėlius reformuotis, o bausmės paskirtis tapo nebe nubausti nusikaltėlio kūną, o pakeisti jo mąstymą bei paskatinti adaptuotis visuomenėje.