Klasicizmo epochos stiliaus būdingieji bruožai

Klasicizmo epochos stiliaus būdingieji bruožai. – 1820 metais. Klasicizmo muzikai būdinga   formos aiškumas , simetrija , paprastumas. Muzikos kalba. Klasicizmo instrumentinė muzika ir sonatinis simfoninis ciklas. Instrumentinės muzikos formos Trijų dalių forma. Variacijų forma. Simfoninio orkestro sudėtis. Haidno gyvenimas ir kūryba. Jozefas Haidnas. Muzikos stilius. Klavyriniai kūriniai. Jo sonatos klavyrui. „ Atsisveikinimo simfonija “, „ Londono  simfonijos “, Simfonija „ Su timpanų tremolo “. Koncertas trimitui ir orkestrui  Es dur.

 Klasicizmas – tai meno stilius, muzikoje vyravęs Europos šalyse 1750–1820 metais. Šis stilius pirmiausia susiformavo Prancūzijoje, o vėliau paplito ir kitose Europos šalyse. Rėmėsi senovės Graikijos menu (architektūroje – kolonos, simetrija).

   Žymiausi klasicizmo muzikos kūrėjai – trys Vienos klasikai – J. Haidnas, V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas. Jie suformavo pagrindinius klasicizmo muzikos principus.

Muzikos kalba. Klasicizmo muzikoje įsivyrauja homofonija. Čia klesti aiški melodija, o kiti balsai jai pritaria.

Įsigali klasikinė harmonija, paremta tonikos (T), subdominantės (S) ir dominantės (D) funkcijomis. Naudojamos įvairios mažorinės ir minorinės tonacijos.

Klasicizmo epochoje klestėjo instrumentinė muzika. Kompozitorių, Jozefas Haidnas suformavo pagrindinius klasicizmo simfoninės ir kamerinės instrumentinės muzikos žanrus bei sonatinį-simfoninį ciklą. 

 Sonatinis-simfoninis ciklas – tai keleto dalių instrumentinės muzikos ciklas, kuriame bent viena iš dalių yra sonatos formos.

Trijų dalių forma: pirmoje dalyje (A) skamba pagrindinė tema. Vidurinėje dalyje - nauja muzikinė medžiaga (B), dažnai kontrastinga pirmajai. Trečia dalis (repriza) vėl pirmosios dalies tema (A).