Lietuvių visuomenė, ūkis ir pramonė skaidrės

Lietuvių visuomenė, ūkis ir pramonė. Sąvokos. Gyventojų statistika. Lietuvos gyventojų luomų sudėtis. Gyventojų statistika. Lietuvių gyventojų gimtosios kalbos vartojimas. Moterų judėjimo pradžia. Šeimos sudarymas. Ūkio pokyčiai. 1914m. Kauno gubernijos kaimų skirstymo į vienkiemius duomenys. Ūkio pokyčiai. Pramonė.

1897m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno maždaug 2,7 mln. gyventojų. Gyventojų dalį, kurių gimtoji kalba buvo lietuvių (ir žemaičių), sudarė 93,3% valstiečių, 3,9% miestiečių, 2,5% kilmingų bajorų. Taigi valstiečiai buvo lietuvių tautos pagrindas.

Didžiausias miestas buvo Vilnius, trečias pagal dydį Rusijos imperijos mietas. Vilniuje gyveno maždaug 25 tūkst. gyventojų, Kaune-apie 7 tūkst. gyventojų, kitų miestų ar apskričių centruose-dar gerokai mažiau.

Tautiniu požiūriu dauguma miestų gyventojų buvo kitataučiai: lietuviai tesudarė 7,7% gyventojų, žydai-42,1%, kiti-50,2%. Todėl miestuose XIX a. dažnai buvo vartojama ne lietuvių, bet slavų, daugiausia lenkų, kalbos.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir V. Europoje prasidėjo lietuvių moterų judėjimas. Moterys siekė išsikovoti tokias pat teises, kokias turi vyrai. Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu moterims radosi vis daugiau galimybių.

Suvažiavime dalyvavo žymiausios to meto Lietuvos moterys- Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Julija Žymantaitė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė ir kitos.

Materialiai lygiavertės santuokos buvo įprastos XIX a. Lietuvos kaime. Nelygiavertei santuokai priešinosi visa valstiečių bendruomenė. Valstiečių ar paprastų bajorų vaikų vedybas lemdavo ne vaikų pageidavimai ar sprendimai, bet tėvai.

Santuoka buvo būdas spręsti ūkinius ir ekonominius sunkumus, dažnai ji buvo sudaroma atsižvelgiant į materialinę padėtį.