„Madagaskaras“ veikėjai

“Madagaskaro“ veikėjų idealizmas (?). Idealistų nurodomos kryptys išgelbėti tautą. Salės – nuotakos – samprotavimai apie meilę. Salės – žmonos – samprotavimai apie meilę. Salės – meilužės – samprotavimai apie meilę. Salės – tautos atstovės – samprotavimai apie meilę. Pokšto kaltinimas Salei. Salės – savo klaidų aukos – samprotavimai apie mirtį. Salės paveikslo apibendrinimas. Finalinė dramos scena – iliuzija. Apibendrinimas.

Idealistų nurodomos kryptys išgelbėti tautą.

Spektaklio scena: Pokštas aktorius R. Cicėnas, Salė G. Latvėnaitė.

Salės – savo klaidų aukos – samprotavimai apie mirtį.

Troškimas būti suprastai savo tautos, siekis sulaukti atleidimo už savo kaltę. Suvokusi, jog troškimas neišsipildys, sako: „... trokštu abejingumo.“ Prašo galimybės atsisukti veidu į mirtį.* * Aliuzija į S. Nėries gabenimą prieš jos valią į Maskvos klinikas gydyti, kai buvo aišku, jog ji miršta...

 Viršuje scena iš spektaklio, Salė aktorė I. Patkauskaitė. Apačioje S. Nėris su vyru B. Buču prieš skrydį į Maskvos ligoninę .

Salė dėl polinkio perdėtai vertinti meilę, manipuliatorių įtraukiama į procesus, kuriems įtakos pati neturi ir turėti apskritai negali. Salė pati tampa auka: ją skaudina tautos vertinimas, pasmerkimas, įžeidinėjimai. Prieš mirtį ji suvokia savo ir tautos, kuriai ji atstovavo, pralaimėjimą, tragizmą. Dramaturgas sukuria ironišką svajingos neoromantikės, egzaltuotos svaičiotojos virsmo istoriją: Salė tapo oficiozine tarybine lakštingala, suokusia parduotai/ parsidavusiai tautai.

Finalinė dramos scena – iliuzija.

Mirė jau mūsų aikštelė, nebėra jos daugiau. (Pokštas Frenkui apie Lietuvos situaciją. Išplaukiančios įvairaus dydžio laivais Lietuvos groteskiškas vaizdinys (išemigravimo situacija), kylantis Pokšto vaizduotėje. „... visiems namie yra vietos“ išplaukia Pokštas ir Frenkas.* Salė miršta.