Pušyno takas rašinys

Tai neapsakomas jausmas. Ir kai pamaitai pirmąsias žibuokles.

Kai mano mama dar buvo mažytė, šis pušynas dar nebuvo toks didelis, toks aukštas, toks pilnas gyvybės kaip dabar. Mama pasakojo, kad ji ir jos draugai čia eidavo rinkti žibuoklių. , jie ten į medžius keldavo inkilėlius, saugojo ir labai mylėjo pušynėlį. O dabar jis toks didžiulis, knibždėte knibžda jame gyvybė: skruzdėlytės, varlytės, voriukai, skraido paukšteliai. Kad ir tos, žmonių nemėgstamos varnos čia apsigyvenusios medžių viršūnėse.

Atrodo, neįsivaizduočiau savęs einančios į mokyklą ne per pušyną, ne tuo taku kuriuo jau vaikštau daugiau nei dešimt metų.

Labai laukiu pavasari, kada pradės sprogti pumpurėliai, kada berželiai ims žaliuoti, kai atbus gamta, jos grožis. Jaučiu didelį džiaugsmą kai einu pušynu ir pakėlusi galvą į dangų ir matau žydrą dangų, girdžiu gyvybę, čiulbančius paukščius, praskrendančią: musę, uodą, kurie taip stropiai dirba, dirba visas pušynas, kiekviena gyvybė užsiėmusi savo darbais, rūpesčiais.

Kad ir po sunkios darbo dienos, vakare išeiti pasivaikščioti labai gera, tada ir sapnuose gali regėti medžius, ir pušyno taką, kuriuo kasdien praeina keli šimtai tūkstančių pėdučių. Pasivaikščiojus, mano siela tarsi atbunda, čia, šiame pušyne gali prisėsti, apsidairyti, pakvėpuoti grynu oru, pasiimti popieriaus lapą ir kurti, rašyti, piešti. Čia gimsta pačios gražiausios mintys. Dažnai gali sutikti apsikabinusią įsimylėjusių porele, kodėl gi ne? Juk čia taip ramu, romantiška, tylu, galima apie labai daug ką pasikalbėti, pagalvoti.