Sakralinis ir profaniškasis teatrai

Sakralinis ir profaniškasis teatrai. Trumpai - Šventuoju teatru , tačiau jam tiktų ir pavadinimas „Atgaivinti prarasto grožio prisiminimą. Trokštame sugauti savo menu tas nematomas sroves , kurios valdo mūsų gyvenimą. Mes nebejaučiame apeigų ir ritualų prasmės. Juk šventumas nekaltas , kad tapo miesčionims priemone bauginti neklusnius vaikus. Mes nemokame švęsti - nežinome , nė ką švęsti.Kai ritualas nusileidžia iki mums suvokiamo lygio visa popmuzika ir yra tokių visiems prieinamų ritualų virtinė.Niekad nesiliauja kreipęs akis į žvaigždes. Pasinerti į tokią būtį , kurios nėra nykioje mūsų gyvenimo pilkumoje.Buržuazinės vertybės , be abejo , sugriovė visas šventojo meno formas. Elžbietos laikų dramaturgai. Brechtas ,. Kalbas be žodžių. Eksperimentavome su. Tradicine kaukių bei grimo kalba. Eksperimentavome su tyla.Ritualais perduoti daugiau prasmės. Greičiau negu logiška įvykių seka. Vaidintojo buvimas scenoje gali nematoma padaryti matoma. Antonin Artaud Antonenas Arto. Ieškodamas šventumo , jis siekė absoliuto jis norėjo , kad teatras taptų šventove. Teatras tapo šventa vieta , kur žmogus gali rasti tikresnę realybę.

Sakralinis (Šventas)– pašvęstas Dievui teatras.Sakralinio teatro ištakas aptinkame tiek monoteistinių, tiek politeistinių praktikų teatralizacijose. Krikščioniškas sakralinis teatras gimė 10a. vienuolei Hrosvitai parašius pirmąją katalikiškos pasaulėjautos dramą Šv. Velykų šventiniam laikotarpiui „Trys Marijos“.

Susipažinkime su režisieriau Peterio Brook‘o sakralinio, arba kaip jis jį vadina – šventojo -teatro koncepcija.:

Bene svarbiausia -Hepeningas pagimdė anaiptol ne lengviausias, bet pačias tiksliausias poveikio formas.

Profaniškasis - (profanum lot. - tamsus), nepašvęstas teatras. Profaniškojo teatro istorija sietina su pasaulietiniu, dažnai komiškuoju teatru kur “žaidžiama žmogaus baimėmis“ ir pasakojama baimių įveikimo istorija. Viduramžiais profaniškojo teatro tradiciją kūrė histrionai, vagantai, trubadūrai, farso dramaturgai ir aktoriai. Renesanso epochoje pasaulietiniame teatre buvo statomi spektakliai, atskleidžiantys ne žmogaus ir dievo , bet žmogaus ir žmogaus santykį.

Režisierius P.Brookas profaniškąjį (tamsų, nepašvęstą) teatrą vadina grubiuoju teatru. Grubiojo teatro kūrybos tikslas yra nesivaržant juokinti ir džiuginti., sukeliant nerūpestingumą ir linksmybę. Grubusis teatras kuriamas naudojant , anot Brooko, „kitą, karingą energiją“. Grubiajame teatre, skirtingai nuo šventojo, „...riaugėjimas realesnis už maldą.“ Grubiajame teatre susitinka skirtingi žmogaus pradai, šiame teatre kuriami audrinantys vaizdiniai, spektaklis kuriamas vadovaujantis atsiribojimo principu, remiasi parodija, dažnai groteskiška veiksmo imitacija, kritika.

Knygoje „Tuščia erdvė“ režisierius P.Brookas pateikia šiuos grubiojo teatro pavz.: Elžbietos laikų teatras, siurrealistinis teatras, A.Žari, Žano Žene dramaturgija, komedijos pastatymai mėgėjų teatre.

Kokias priežastis nurodo P. Brook‘as , dėl kurių nebepajėgiame sukuti ar pamatyti šventojo teatro pavyzdžių?

Kuo panašūs ir kuo skiriasi šventojo ir grubiojo teatro kūrybos tikslai?