Senosios lietuvių kalendorinės šventės

Įvadas. Referato tikslas Papasakoti apie senovės Lietuvos šventės. Referato uždaviniai. Kas tai yra šventės? Senosios lietuvių kalendorinės žiemos šventės. Kalėdos. Trys karaliai, žiemos palydų šventės. Užgavėnės. Senosios lietuvių kalendorinės pavasario šventės. Velykos. Senosios lietuvių kalendorinės vasaros šventės. Joninės. Senosios lietuvių kalendorinės rudens šventės. Vėlinės. Išvados. Literatūra.

Žmogui šventės nuo prigimties yra svarbios. Kiekviena tauta turi savo kalendorines šventes. Kai kurios šventės yra išlikusios iki šių dienų kitų mes neminime jau senai. Lietuviai turėjo labai daug gražių ir įdomių švenčiu , pavyzdžiui Kalėdos, Užgavėnės, Jurginės, Velykos, Sekminės, Joninės , Žolinės, Vėlinės. Per šventės buvo gaminama daug patiekalų , šventė visi šeimos nariai.Pagrindinės šventės yra išlikusios iki dabar kitos amžinai pamirštos todėl aš noriu supažindinti su mūsų senelių , protėvių šventėmis , apie jų tradicijas šventimą, papročius.

Referato tikslas : Papasakoti apie senovės Lietuvos šventės

Supažindinti su senovių švenčių šventimo papročiais

Tarp XIX-XX a. Tradicinių kalendorinių švenčių svarbiausiu Kalėdų švenčių ciklo akcentu buvo laikoma Kūčių vakarienė. Didesnės ar mažesnės vaišės – būtina bet kurios šventės ritualo dalis. Kalendorinių švenčių apieginės vaišės turėjo pabrėžti kaimo žmogaus stalo turtingumą. Ritualinė gausa galėjo būti išreiškiama tiek pagrindionio žemdirbio maisto – duonos buvimo ant stalo , tiek tam tikra skaičių simbolika. Kūčioms šeimininkės gamindavo dvylika patiekalų, o per Užgavėnes net dvylika kartų valgydavo

Nors šeimoje švenčiamos Kūčios turėjo tam tikrų ypatumų, akivaizdūs ir bendri jas su bendruomeninėmis XVI-XVIIa. Žemdirbių puotomis siejantys švenčių papročiai.Tai šiaudų klojimas ant stalo, dėmesys mirusiems protėviams. Su protėvių kultu sietini ir šiaurės rytų Lietuvos kaimuose vaikščioję persirengėliai, ir Dzūkijoje apeiginę duoną į namus atnešdavęs Senis Kalėda.

XIX a. Vidurio ,,trinkos‘‘ tampymo paprotys šiulaikinių liaudies kultūros tapatinamas su pagoniškais ritualais. Po Žemaitijos kaimus tampytą ,,trinką‘‘ tyrėjai sieja su kitoms Europos tautoms žinoma Kalėdu ,,trinkos‘‘(trinka – rąstgalis) deginimo tradicija.Ypač iškilimingos apiegos vykdavo Balkanų regionose. Pavyzdžiui serbai ir kroatai per kalėdas degindavo Badniaką(Stora medinė pliauska). Iškilmingai parenkamas ir nukertamas. Pargabentas medis buvo apibarstomas grūdais, tepamas medumi, laistomas vynu.Vėliau mušamas ir galiausiai sudeginamas , trinkos sudeginimas vaizdavo butybių išvaryma ir sunaikinimą