Sunkiausia įveikti save

Aš labai dažnai būnu linksma. Beveik visada šypsausi. Bet viduje. O tas mano išorinis linksmumas. Tik kaukė?!? Ar tai dviveidiškumas, ar paprasčiausias ir banaliausias vaidinimas?.

Aš jau pakankamai stipri, kad susitaikyčiau su tuo, jog pati savęs nenugalėsiu. Juk esu tik žmogus, o kartais tiesiog drebantis padaras ir bandydama įveikti save dar labiau pati save įskaudinčiau. Visgi turėjau kažką padaryti, kad nepaskęsčiau tarp dangaus ir žemės savo sielos gelmėje. Mano paskutinė viltis išlipti iš traukinio, važiuojančio į beprasmybės šalį ,buvo dievas. Tai jis padėjo man įveikti save! O kaipgi stengėsi įveikti save barauskiukas ir skruzdėlytė? Ir kurio iš judviejų kelias yra teisingas? Ar reikia pradėti nuo kovos su savo ydomis, kaip teigė skruzdėlytė, ar verčiau nuveikti ką nors pasaulyje, o tik vėliau keisti save, kaip barauskiukas?.

Dabar galėčiau, kaip skruzdelytė, parašyti laišką mokytojui, arba laišką sau, arba laišką į niekur. Galėčiau dar kartą paliesti savo žaizdas ir gyvenimo nuoskaudas.