Žemės magnetinis laukas (2)

Įvadas. Žemės magnetinis laukas. Magnetinio lauko kilmė ir paskirtis. Žemės magnetinis laukas praeityje. Žemės magnetinio lauko stiprumas. Žemės magnetinio lauko ašys. Magnetinis laukas ir magnetiniai poliai. Kaip saulė veikia žemę (saulės vėjai). Poliarinės pašvaistės. Išvados. Informacijos šaltinių sąrašas.

Kodėl Žemė turi stiprų magnetinį lauką nėra visiškai aišku ir šiandieną. Jei anksčiau daugelis žymių mokslininkų, kaip antai William Gilbert, Andre-Marie Ampere, Rene Descartes, Edmond Halley, Karl-Friedrich Gauss, Lord Blackett ir daugelis kitų mėgino spręsti šį klausimą vien dėl praktinių priežasčių (laivų navigacija), tai dabar kosminių navigacinių sistemų dėka šis klausimas iš esmės priklauso fundamentinių mokslų sričiai.Nepaisant praktinių reikmių nebuvimo, tai aktyviai tiriamas reiškinys, reikalaujantis bendrų fizikų, geologų ir skaičiuojamosios matematikos specialistų pastangų, tad šiame darbe panagrinėsime šią temą plačiau.

Darbo objektas – žemės magnetinis laukas.

Darbo tikslas – išanalizuoti žemės magnetinį lauką.

Darbo uždaviniai:

1.Apibūdinti žemės magnetinio lauko kilmę ir paskirtį.

2.Išanalizuoti žemės magnetinio lauko stiprumą ašis, magnetinius polius.

1. ŽEMĖS MAGNETINIS LAUKAS

Koks buvo Žemės magnetinis laukas praeityje? Tai mėginama nustatyti tiriant uolienas. Vandens srautų nešami geležingų ineral kristalai, dydžiu prilygstantys smėlio dalelėms elgiasi panašiai kaip mažos kompaso rodyklytės.Nusėdusios jos išsirikiuoja išilgai linijų šiaurė-pietūs ir dažniausiai išlieka tokioje padėtyje net virtusios nuosėdine uoliena. Panašiai magnetinio lauko veikiami elgiasi geležingi mineralai magminėse uolienose, pavyzdžiui bazaltuose. Stingdama magma tampa tokios temperatūros, žemiau kurios minėti mineralai įsimagnetina Žemės magnetinio lauko kryptimi. Ši magnetinė orientacija (ji neturi nieko bendra su kristalo orientacija uolienoje) parodo magnetinio lauko, egzistavusio tada, kai aušo uolienos, kryptį ir stiprumą. Tokie geležingi mineralai primena užšalusias kompaso rodyklytes, rodančias magnetinių polių padėtis . Mokslininkai aptiko ankstesnio magnetinio lauko krypties rodyklių įvairaus amžiaus sluoksniuose ir juos matavo tūkstančiuose taškų ir visuose stratigrafiniuose horizontuose (atitinkančius įvairių laiko momentų seriją praeityje). Bendros kryptys šiuose taškuose skiriasi nuo tų, kurias kompasas rodo dabar. Stratigrafija yra mokslas apie Žemės geochronologinius sluoksnius (horizontus). Visi žinomi sluoksniai išdėstomi taip, kaip jie randami gamtoje. Pagrindiniai stratigrafinės skalės vienetai pavadinti uolienų sluoksnių su joms būdingoms iškasenoms vardais. Jų pavadinimai rodo ir atitinkamą laiko tarpsnį. Paaiškėjo, kad per pastaruosius 200 milijonų metų kontinentai gerokai pasislinko ne tik poliaus, bet ir vienas kito atžvilgiu. Kiekvieno kontinento kelią iš šių duomenų apytiksliai galima nustatyti. Aišku, to ir buvo galima tikėtis. Tyrinėjant senojo magnetinio lauko kryptis apstulbino kitas dalykas. Paaiškėjo, kad daugelyje Žemės sluoksnių per keletą pastarųjų milijonų metų (buvo tirtas toks laikotarpis) dalelės įsimagnetinusios atvirkščiai dabartinėms! Uolienų magnetinės dalelės rodo ne Šiaurės, o Pietų polių. Šie duomenys patikimi: remiantis radiometrinio datavimo duomenimis, atvirkštinė orientacija užfiksuota visame Žemės rutulyje vienodais laiko tarpais. Vadinasi, tuo laiku Žemės magnetinis laukas, nuo kurio priklausė tokia orientacija, buvo priešingos krypties ir du jo poliai keitėsi vietomis. Tokia magnetinio lauko kaita vyko ne kartą. Pasidarė įmanoma sudaryti viso Žemės rutulio magnetinio lauko kaitos kalendorių.

P. Petroškevičius ,,Fizinė geodezija: žemės gravitacijos laukas” / mokomoji knyga. Vilnius, 2005.