Ar iš tiesų žmogus tik klysdamas randa tikrą kelią?

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų, mus supančiuose žmonėse randame sektinus idealus. Neretai vaikų svajonių profesija yra jo mamos ar tėčio dirbamas darbas, o tai jau parodo vaiko norą lygiuotis į suaugusįjį. Vėliau, sulaukus paauglystės metų, pradedame sekti knygų ar filmų herojų, dainininkų, seimo narių, aktorių pėdomis... Todėl turėdami tokią daugybę pasirinkimų kartais pasiklystame, pasirenkame ne tą žmogų, ne tą idealą, į kurį turėtume lygiuotis. Galiausiai, patys išsikasame sau duobę: skaudiname aplinkinius, mylimus žmones savo neapgalvotais poelgiais, o juk viskas atsigręžia prieš mus. Ir tik išgyvenę ir pajutę tą kartų klaidų skonį galime bandyti išlipti iš duobės – pažiūrėti į gyvenimą kitaip, ištaisyti visas negandas, kurias esi pridaręs ir šįkart pasirinkti tinkamą idealą. Todėl, galiu teigti, kad nors lietuvių liaudies išmintis sako, kad geriau mokintis iš svetimų, nei iš savų klaidų, tik savu kailiu pajutę klaidų skonį, rasime tikrąjį kelią.